Hands down

Vienas labai garsus politikas, deja nepamenu pavardės, yra pasakęs "Jei pradėjai šaukti - tu jau pralaimėjai šį ginčą". Ir jis teisus. Kas gali būti beprasmiškesnio žmogaus viduje už pyktį? Jo vedinas žmogus tik elgiasi kvailai, neapgalvotai ir dažniausiai - žalingai sau. Kam trenkti kumščiu į stalą, jei nerandi liniuotės?
Man atrodo šiandien aš pamečiau tą liniuotę, dėl kurios pyktis užvaldė mano mintis. Taip, aš netgi trenkiau kumščiu į stalą, bemaž norėdama išlieti TAI iš savęs, tačiau tai juk beprasmiška. Vienas dalykas, kodėl aš tiek daug rašau ir galvoju apie pyktį - tai didžiulis noras, kad jo nebūtų. Kas gi kitas jei ne pyktis yra didžiausias mano priešas šiandien. Antras dalykas - tai visuomenės suragėjimas į vieną didžiulį pykčio kamuolį, tokį siaubingą šaršalą besiridenantį nuo kalvos ir vis didėjantį; įtraukiantį bene visus atsiduriančius jo kelyje.
Pykčio protrūkiai vis dažnėjo. Beeidamas gatve Garis spardydavo pakelės akmenis, lyg vaikiškai bežaisdamas ar norėdamas, kad basakojai rajono vaikigaliai tiesiog ant jų neužmintų. Bet tai nebuvo žaidimas. Sulyg kiekvienu nuspirtu akmeniu Garis apie ką nors pagalvodavo. "Čia tau už tai, kad nepaskolinai knygos, Lari"; "Tau, Keite, tikrai trūksta gerų manierų, drožk pasimokyt"; "O tave, jei galėčiau, nudėčiau, Dveinai".
Garis buvo malonus vaikinas, tačiau šiek tiek kitoks. Gal dėl lėtesnio jo būdo, o gal dėl prastesnių drabužių, kiti vaikai mokykloje jo nelabai mėgo. Jie pravardžiuodavo Garį "sraigės kiautu", "snargliu", "guminiu slieku" ir kitokiomis keistomis pravardėmis. Garis negalėdavo pakęsti, kai kiti vaikai iš jo šaiposi, tačiau būdamas gerai išauklėtas ir malonus vaikas, nieko neatsakydavo. Jis tylėjo metų metus, sugerdamas į save viską, kas išsprūsdavo iš negailestingų vaikigalių lūpų, valandų valandas mintyse galvodamas apie naujas jų sugalvotas šlykščias pavardes ir kentėdamas... Jam buvo labai skaudu, tačiau neturėdamas nei tėčio nei mamos, jis negalėjo niekam pasiskųsti, tad vieninteliai jo globėjai ir išklausytojai buvo akmenys ant takelio, kuriuos Garis spardydavo grįždamas iš mokyklos. Bet tai buvo tik iš pradžių. Akmenys - tai buvo pirma Gario stotelė.

I heard this before...

"O kas gi čia?"- suskambo mintyse.

Tai laiškas, šiek tiek aptrintas, lenkimo linijose pajuodęs, vienok truputi purvinas. Man visada budavo smagu rasti kažką seno, pamiršto, bet lyg vertingo mano smegenų daliai atsakingai už smalsumą. Laiškas buvo rašytas mano buvusiam vaikinui, apie kurį dabar pagalvojus išsipučia akys, dantys tvirčiau sukimba ir apima kažkoks keistas pyktis. Ne be reikalo. Daug laiko jau praėjo nuo tada, kada rašiau tą laišką, daug visko nutiko po to. Tiek gražių jausmų įdėta, tiek širdies išlieta, o tik juodu ant balto ir nieko daugiau. Skaitau ir pačiai keista, kaip kinta žmonių jausmai bėgant laikui, kaip viskas iš balto tampa juoda.

Nebenoriu skaityti tokių laiškų, nebenoriu prisiminti, kad man kadais buvo gera su žmogumi, kuris vėliau mane šitaip įskaudino. Nežinau, ar kadanors galėsiu atleisti sau, kad elgiausi begalo naivai ir kad leidausi, kad su manimi elgtųsi taip žiauriai. Mama pasakytų - prisimink tik tai, kas gera, o visą kitą pamiršk, bet aš negaliu.... negaliu ir net nenoriu prisiminti tai kas buvo gera... nenoriu džiaugtis prisiminimais kuriuose yra tas žmogus...

Šįryt vos išsiridenau iš lovos ir prasikrapščiusi akis ruošiausi į darbą. Nusipraususi, apsirengusi ir beveik linksma prisėdau valgyti pusryčių. Norėjau ir tau juos padaryti, kol tu miegojai, galvojau ką gi čia pagaminus, kas būtų nesudžiūvę ir neapvytę kol tu atsikelsi. Geriau išvis nedaryti, jei maistas apdžius, nes tuomet tau jis nepatiktų. Bet vistik gal kažką reikėtų? Taip begalvojant ir laikas praėjo, metas į darbą. Išsitraukiau savo užrašų knygutę, išpėšiau lapelį ir parašiau mažą laiškelį, tiksliai nepamenu ką, tačiau jis buvo tarsi mažos nekaltos mergytės laiškelis, atsiprašiau, kad nieko nepagaminau (gal nereikėjo) ir kad pasimatysime per pietus. Ir vėl tie laiškai laiškeliai. Man atrodo aš visada juos rašydavau. Gerus ar blogus, jie visada sustingdavo ir įkalindavo mano jausmus amžiams. Šiandien jaučiuosi puikiai, kaip nerangi maža mergytė, kuriai buvo labai sunku keltis į mokyklą ir kuri kurios širdis apimta palaimos, nes šiandien viskas gerai. Taip tūrėtų būti visada....

Žinau, jog bet kada paėmusi laiškelį (nesvarbu kokį ir kada rašyta) pasijusiu vėl taip pat, palaimingai pakylėta, ar skausmingai nuvilta, šiek tiek kalta ar nuoširdžiai dėkinga. Galbūt dėl to, nekenčiau to laiško, kuriame buvo šilti jausmai žmogui, kurio nebegaliu apkęsti, galbūt dėl to, šį laiška sudeginau, kad daugiau niekada nesišypsočiau, prisiminusi, kaip jaučiausi tą dieną, kai jį rašiau.....

Mixed

Negaliu gyventi su tokiu žmogumi

O aš galėjau. viskas kas tą rytą buvo pasakyta rodė man apie pradžios pabaigą. Tik deja, naujos pradžios atrodo nebebus. Aš stengiausi, Dievas mato, tikrai stengiausi, nemelavau nei sau nei tau.... Norėjau padaryti laimingą nors vieną žmogų po savęs, aplamai, nustojau galvoti apie savo laimę ir pradėjau galvoti apie kitus.
Pasaulyje esti įvairių melo formų, man teko pažinti tokias dažnai pasitaikančias formas kaip "melas sau", "baltas melas", "melas siekiant naudos sau", "melas siekiant naudos kitiems", šiek tiek retesnės formos tai "melas vardan gero vardo", "melas dėl melo", "melas dėl smagumo", "melas vardan lašo dėmesio".
Man visada būdavo įdomu, kodėl inteligentiški ir kultūringi žmonės vis tik neišvengia melo. Diskutuodama su savimi visada prieidavau išvados, kad melas - neišvengiamas individų, bendraujančių tarpusavyje, atributas. Kartais melas gelbsti, kartais sunku susilaikyti nepamelavus, kartais tiesiog būna gėda pasakyti tiesą, dėl šių ir kitų priežasčių meluoti kartais tenka ir man.
Kur yra riba, tarp melo ir tiesos ? Niekada nesistengiau "statyti" ko nors ant melo kortų, visada stengiuosi sakyti tik tiesa ir jei išeina - tiesiog nutylėti, o ne pameluoti. Pradėjęs nuo menkos netiesos gali užauginti tokį burbulą, kuris tave slėgs visur ir visada, nebegalėsi nei įkvėpti, nei pamiršti jo.
Šįryt aš nemelavau. sakiau tiesą ir tikėjausi būti suprasta. Tačiau taip jau yra - pameluok bet ką ir tavimi patikės, pasakyk tiesą ir liksi nesuprastas. Tiesa tai vaisius, kurį užauginęs ir atidavęs kitam žmogui jautiesi oriai, jautiesi įdėjęs dalelę savęs į šį vaisių ir tau labai malonu juo dalintis. Ir visai nesvarbu, ar tas vaisius patiko tam žmogui kuriam tu jį davei ar ne - svarbiausia, kad tu neatidavei vaisiaus pirkto parduotuvėje, pasakydamas jog užauginai pats. Man ne gėda prieš nieką, kai aš sakau tiesą, man skaudu, kai manimi netiki, nors sakau tiesą, tačiau aš padariau viską, kad po visko jausčiausi oriai, atidavusi dalelę savęs, o ne apgavusi save arba tave.
Neteisinu savęs, esu kokia esu ir tikrai nesu šventa, tačiau vis tik labai skaudu, kai tiesą kurią pasakau tu matai kaip bereikšmį melą...
Galvoje vis sukasi eilės, kažkada labai labai senai mano parašytos, o jos šiandien turbūt labai tinka:

Gyventi - tai ne egzistuoti;
Mylėti - tai ne vien būčiuoti;
Tikėti - manęs tu neprašyki,
Geriau tolyn nubėgsiu
Ir nebeklausysiu....
Ką šneka tavo lūpos -
Ne viskas tikra;
Ką girdi mano ausys -
Širdy išnyksta...
Palauksiu dar minutę
Kaip laukiau tas penkias,

Šiandien norėčiau žūti -
rytoj - gal vėjas neš.

Pasaulyje yra tik vienintelė tiesa ir ji niekada nebus tavo.
Metas pabūti tyloje, nes tai vienintelis būdas išlikti greta tiesos ir melo.

Happy dream

Rytas. Pabundu didelėje patogioje lovoje savo minkštuose pataluose. Pasivarčiusi gerą pusvalandį lengvai atsikeliu ir nužygiavusi į jaukią savo namų virtuvę išsiverdu puodelį gardžiai kvepiančios kavos. Stebėdama kaip vėjas šokdina orchidėjas mano balkone, mąstau, ką šiandien nuveikti? Ar susiruošti pažaisti lauko tenisą, ar nuvažiuoti automobiliu į greta stūksantį ugnikalnį, pasimėgauti gamtos sukurtais stebuklais, o gal sutvarkyti savo orchidėjų darželį esantį mano žaliajame sode? Namuose kvepia gaivumu, taip gera juose būti, neprivalau niekur skubėti. Susikraunu savo teniso batelius ir suknelę į kuprinę, pajudu kortų link. Važiuoju lėtai apžiūrėdama saulėtą vietovę, gyvenimas čia niekur neskuba, neskubu ir aš. Atvažiavusi prie teniso kortų pamatau savo trenerį uoliai mokantį teniso gudrybių maždaug dešimties dailutę mergaitę.
-Sveiki! – šūkteliu traukdama kuprinę iš automobilio bagažinės.
-Mes tavęs laukėme! – atsako treneris Rodžersas, tądien apsivilkęs sniego baltumo teniso marškinėlius; balti ir jo šortai su kamuoliukų prikimštomis kišenėmis.
Nieko nelaukusi apsiaunu tokio pat baltumo teniso batelius ir lekiu į aikštelę.
-Velniai rautų – suburbu – pamiršau savo raketę.
Mažoji trenerio auklėtinė, šviesių plaukų mergaičiukė, regis išgirdusi ką burbtelėjau pribėga prie trenerio Rodžerso ir paprašiusį jį pasilenkti kažką sušnabžda į ausį.
-Nieko baisaus- taria jis, - turime dar visą krūvą rakečių, eime išrinksime tau vieną.
Šiek tiek apšilusi ir apsipratusi su nauja rakete pakviečiu trenerį sužaisti mačą. Viską stebi mažoji šviesiaplaukė sėdėdama žiūrovų tribūnoje, savo smulkiomis alkūnėmis pasirėmusi į kaulėtus kelius.
Mušu kamuoliuką su didžiausiu pasitenkinimu, taip gera daryti tai, kas suteikia tau didelį malonumą, daryti tai, ką labai mėgsti. Prakaitas pamažu kaupiasi ant mano kaktos, ant batelių renkasi oranžinės dulkės nuo to oranžinio smėlio, kuriuo padengti kortai. Gerą valandą pažaidusi, jaučiuosi vis dar kupina jėgų, nors jau visai šlapia; šypsena nedingsta nuo mano veido.
-Aš noriu pažaisti su tavimi – tarė mergaitė iš tribūnos.
-Žaidžiam – atsakiau besišypsodama.
-Tik nenusileisk man, noriu laimėti sąžiningai.
-Gerai - linktelėjau.
Smūgis po smūgio, darėsi vis karščiau, saulė beveik pasiekė aukščiausią vietą danguje. Prisipažįstu, negalėjau nenusileisti tai dailiai mergaičiukei, kuri žaidė išties neblogai, tačiau tikrai nebūtų laimėjusi. Leidau jai laimėti mačą. Jos veidas nušvito tarytum laimėjus teniso čempionatą, iškovojus auksą. Man buvo taip malonu matyti ją džiūgaujančią, jaučiau padariusi kažką nuostabaus.
Baigusi treniruotę atėjau pas trenerį grąžinti raketės.
Treneris sėdėjo namelyje prie kortų (mūsų žaidėjų dar švelniai vadinamu "būda") ir braižė kažką varžybų lentelėse.
-Gerai pasielgei – tarė nepakeldamas akių nuo prirašytų lentelių, vis kažką taisydamas.
-Man buvo labai gera tai daryti. – atsakiau.
-Toji mergaitė tai Dženė, ji gyvenime patyrė daug skausmingų išbandymų, gimė akla ir tik po šešių operacijų kai jau gydytojai nebeteikė jokių vilčių jį pradėjo matyti. Vėliau dingo jos tėvai, nežinia nei kur, nežinia kas jiems nutiko, tiesiog kai jai buvo penkeri, vieną dieną jos niekas nepasiėmė iš darželio. Man labai gaila jos.
-Tai labai baisu, kas jai nutiko, aš apgailestauju.
-Viskas gerai, šiandien tu ją padarei laimingą, padarei labai gerą darbą.
-Ačiū, treneri Rodžersai.
Mačiau, jog jam buvo labai sunku apie tai kalbėti, galbūt dėl to, viso pokalbio metu jis nei nežvilgtelėjo į mane, tačiau nenorėdama tęsti skaudžios temos, palikusi raketę kažkuriame kampe, atsisveikinau ir nupėdinau automobilio link.
Parvažiavusi į namus nusprendžiau, kad dabar pats puikiausias metas užsidėti maudymosi kostiumėlį ir pasikapstyti sode, savo orchidėjų darželyje. Užsidėjau plačiabrylę skrybėlę, maudymosi kostiumėlį ir žalias gumines pirštines, basomis nuėjau prie savo augintinių.
„Kaip gera daryti tai, ką nori“- pamąsčiau. „Ar galėtų taip jaustis visi žmonės? Kad ir toji mergaitė, Dženė? Šiandien man pavyko ją pradžiuginti, bet ar ji yra laiminga apskritai? Nežinau to, nežinau ir ar pati būsiu laiminga amžinai“.
Gyvenimo realybė dažnai skiriasi nuo mūsų svajonių. Ką aš čia kalbu, ne dažnai, o beveik visada. Tačiau kas mes būtume be jų, be svajonių? Be svajonės laimėti teniso mačą prieš vyresnį žaidėją, be svajonės vieną dieną nukeliauti į egzotišką šalį, išmokti prancūzų kalbą, pilotuoti lėktuvą ir kitų ypatingų norų, apie kuriuos vis pagalvojame? Tai mūsų visų gyvenimo variklis, kažkas, dėl ko mes nepasiduodame ištikus nelaimėms, atsitiesiame kai mus palaužia likimo smūgiai, tikime tuo, ką darome, nes viskas ką mes darome veda į svajonių išsipildymą.
Taip gera kapstytis po savo įvairiaspalvių orchidėjų darželį, ravėti piktžoles, sodinti daigelius, kai nugarą glosto vasariškos saulės spinduliai. Ir žinai ką? Pasakysiu tau mažą paslaptį, dienorašti, kai man buvo dešimt, tai buvo mano svajonė.

RED means love

Nekenčiu raudonos spalvos. Ne vien dėl to, kad ji man nelabai tinka, nekenčiu nes mėgstu ko nors nekesti. Tai tarsi išlaisvina nuo žinojimo, jog esi teigiama visur ir visada, nekesti vien tik dėl to, kad nekesti – tai principas atsiradęs manyje dar prieš daugelį metų, kai pirmą kartą supratau turinti kvailų principų.
Rytas buvo nuostabiai saulėtas, nors lauke spaudė -5 laipsnių šaltis ir pūtė gana stiprus vėjas. Tokie rytai visada man pakeldavo nuotaiką, o rytą pradėjusi su gera nuotaika – visada turėdavau nuostabią dieną. Prabudusi šalia savo mėlynakio nė neįtariau, kad ši diena bus kitokia.
Susėdome pusryčiauti prie jaukiuose jo namuose stovinčio valgomojo stalo. Miltiniai blyneliai su šviežių braškių uogiene kvepėjo tarytum vasarą, kurios aš taip ilgėjausi. Kaip gera, kaip beprotiškai gera – kiekvieną rytą turėtų šviesti saulė ir kambarys turėtų kvepėti vasara. Gal dėl to, kad braškės raudonos, o raudona spalva mano gyvenime visada būdavo signalas neigiamoms emocijoms – supratau, jog kažkas mano simpatijai neduoda ramybės. Taip norėjosi, jog nuostabaus saulėto ryto nesugadintų kažkokia „raudona spalva“ arba kitaip tariant – susierzinimas, kurį mačiau jo žydrose akyse.
-Kažkas nutiko?- pasiteiravau žvelgdama susirūpinusiu veidu. –Naktį pabėgai kažkur, ar dėl to kad neramiai miegojau ir trukdžiau tau? O galbūt tai dėl kažko kito?
-Kažko kito. – akivaizdžiai nelinkęs diskutuoti tarstelėjo bevalgydamas blynelius.
-Tai kas gi nutiko?
Klausimas po klausimo, pokalbio ir mano nuotaika vis gedo, atėjo laikas važiuoti namo. Prieš išeinant keletas jo ištartų žodžių visai sujaukė mintis mano galvoje. Tai buvo „raudoni“ žodžiai apie tai kaip aš „sudaiktinu“ žmones, reikšmingus gyvenimo įvykius, esu bejausmė ir jis nesupranta, kas aš tokia.
Važiuodama namo vis kartojau tuos žodžius pusbalsiu, vis galvojau ar išties esu tokia bjauri. „Šiandien aš su juo nekalbėsiu“ – pagalvojau. „Nekalbėsiu ir rytoj, neužeisiu ir pirmadienį po darbo, aplamai – viskas baigta, jei aš nesugebu būti tokia, kokia esu reikalinga, tuomet esu nereikalingas daiktas svetimame gyvenime“.
Tyla. Ilga ir skausminga tyla palaistyta mano ašaromis. Aš laikiausi savo kvailo principo – jei manęs nereikia tokios, kokia esu, vadinasi man irgi nereikia jo. Nors tai buvo tik akivaizdus melas sau, raudoni žodiai jaukiantys tylą mano galvoje ir verčiantys mane verkti iki tol kol paskausta galva. Kada atėjo tas metas, kai man pradėjo reikėti žmogaus, kuris mane peikia? Kada atėjo tas metas, kai kelios neigiamos frazės tapo galingos sugadinti nuotaiką visai nuostabiai saulėtai dienai ? Tik mylimas žmogus gali pradžiuginti tave taip, jog atrodo krutinėje plazda širdis ir tik mylimas žmogus gali įskaudinti tave taip, kad nei pats nežinai, iš kur tavyje telpa tiek ašarų. Man reikia jo, reikia taip labai, kad nusprendžiau savo gyvenime daug ką pakeisti ir pati pasikeisti.
Aš įsimylėjau. Nežinau, ar gerai tai, ar blogai, tačiau tapau priklausoma nuo jo žodžių, jo rankų, jo šypsenos. Gyvenimas keičiasi kas 24 valandas – pagaliau jaučiu – aš vėl gyvenu. Raudona spalva – tai spalva pasaulyje žinoma ir suprantama kaip meilės bei aistros spalva. Ir žinote ką? Šiandien po ilgų principo metų įsigijau raudoną palaidinę. Ir nesvarbu, kad ji nelabai man tinka. Nuo šiandien pagaliau pasakiau sau, kad mano gyvenimo raudona nebereikš nieko bloga, atvirkščiai, tebūnie ji simbolizuoja kažką meilaus, gero, aistringo.
Vidurnaktis. Parašiau jam žinutę, nes tylėjimas tai dar vienas principas, kurio kaip ir “raudono” reikėjo atsikratyti kur kas anksčiau. Ramia širdimi žvelgdama į ypatingai juodą naktį atsiguliau į savo vienišą lovą. Šiandien žmonija ir vėl pragyveno 24 valandas, o kita diena išauš ir ji tikrai bus kitokia, geresnė nei kiekviena kita iki tol buvusi. Aš taip pat, nes šiandien ir vėl tapau geresnė.

5th November, 2009

2009 metų lapkričio penktoji. Ši diena bus vieną įsimintiniausių mano gyvenime. Taip, tai dėl jo, mano biuro, kuriame dirbu, kaimyno. Ne, nieko svarbaus atrodo neįvyko, tiesiog pokalbis, kuris tikrai nebuvo vienas maloniausių, tačiau dar kartą atvėrė man akis savęs pažinimo kelyje.
Paskambinusi ryte, pasiteiravau jo, ar šiandien eisime pietauti kartu. Jo balso tonas nieko gero nežadėjo ir širdis nerimastingai liepė pasiruošti blogiausiam – jaučiau, kad kalbėsime apie tai, kaip mum nieko nebeišeis. Vėjuota, šlapia ir žvarbi diena signalizavo apie blogos nuotaikos proveržius, apie tai, kad šiandien geros žinios į mano namų duris nepasibels ir apie tai, kad ne tik šlapios kojos vaikys mano darbingas mintis į šoną. „Šiandien privalau pasiruošti blogiausiam ir atlaikyti visus likimo išbandymus“ – tariau sau pusbalsiu ir lakstydama iš vieno kampo į kitą vis mėginau susitelkti darbui. Pamažu įsitraukusi į telefoninius pokalbius su klientais užsimiršau apie blogą orą, šlapias kojas ir tai, kas laukia per pietus. Mano pačios nuostabai pusė pirmos atėjo taip nelauktai, kad net nespėjau atsitokėti, jog jau laikas eiti.
Nužvelgiau darbo vietą kelis kart ir lėtu bei nedrąsiu žingsiu patraukiau link jo biuro durų. Atrodo šiandien apetito nebus. Na ir tiek to, anksčiau ar vėliau turėsiu išgirsti tai, ko tikriausiai nenorėčiau girdėti, geriau anksčiau negu vėliau. Atėjau.
-Eime? – paklausė jis aiškiai neapsidžiaugęs mane matydamas taip kaip anksčiau.
-Turbūt.
-Ar jau alkana?
-Nežinau, turbūt. (o dievai, aš jau soti vien nuo to tono, kuris vis dar skambėjo mano galvoje nuo rytinio pokalbio telefonu)
Dar kiek paspoksojęs į kompiuterį ištarė, kad jau galime eiti. Mačiau, jog jis nekantrauja, bet tuo pačiu ir bijo, kažką man pasakyti. Pokalbis tikrai turėjo būti ne iš linksmųjų.
-Na, tai ką man norėjai pasakyti ? – paklausiau.
-Kada? – nerimastingai atsakė.
-Na tada, kai kalbėjome telefonu, prasitarei jog norėsi pakalbėti kaip pasimatysime, ar vis dar nori man kažką pasakyti?
-Turbūt, taip...
Pietūs buvo kartūs nuo žodžių pasakytų bevalgant, linksėjau pritardama ir vis minėdama, kad nieko čia nepadarysi, žmogaus širdis taip sutverta ir jai niekada nieko neįsakysi. Kalbėjome apie tai, kaip jis mato manyje tas pačias priežastis, dėl kurių paliko savo žmoną. Aš vulgari ir neišauklėta, jis misteris Tobulasis ir nieko čia nepakeisi. Buvo sunku pripažinti tai, jog aš buvau teisi, ruošiausi pačiam blogiausiam ir taip – šis pokalbis buvo vienas nemaloniausių mano gyvenime. Niekada niekas nenori būti atstumtas ir dar sulygintas su kažkuo, kas kelia nemalonius prisiminimus. Šiandien taip nutiko man. Jis, misteris Tobulasis, man tarsi atversta knyga – jis nusišypso ir aš žinau, ką jis galvoja, jis tyli ir aš žinau, jog jis nenori, kad likčiau nakvoti, jis pasako, kad nori pakalbėti ir aš jau žinau, apie ką mes kalbėsime. Nuostabu, kai supranti žmogų be žodžių, bet dar nuostabiau, kai tas žmogus supranta ir tave.
-Tu bejausmė, sudaiktini žmones, sudėlioji viską į lentynas tarsi santykius ir jausmus būtų galima dėlioti.
-Taip, tu teisus.
-Juk taip negalima, jausmai nėra kažkas tokio, ką būtų galima sudėti į lentynas.
-Suprantu ką nori pasakyti.
-Aš norėjau, kad viskas būtų buvę kitaip.
-Na dabar jau nieko nepakeisi. Nesidangstau po kaukėmis, esu kokia esu.
-Tavo širdis akmeninė apaugusi rožiniais pūkeliais.
-Nors aš ir neparodau, bet mano širdyje yra tai, kas vadinama jausmais. Ji suvirpa, kai pamatau, jog tu man skambini, man labai gera, kai esame kartu, aš tiesiog jaučiuosi nuostabiai ir taip, esu kalta, jei tau to neparodžiau.
-(nusišypso, akivaizdžiai patenkintas šiuo sakiniu) na bet tu pati pagalvok, kai man sužinoti, ką tu jauti, jei tu to neparodai...
-niekaip...
Jis paminėjo ir tai, kad man reikia apsidengti šilta jausmų antklode, tačiau daugiau man niekas neįdomu. Ar pameni, dienorašti, paskutinį kartą tau rašiau, jog man rūpi tik apsikabinimas? Turiu pripažinti - tai tiesa. Taip, jis tai pajuto ir man tai pasakė. Bet vistik - argi nenuostabu, kai tave supranta be žodžių...
Savęs pažinimo kelyje šiandien pripažinau sau, jog aš išties dar nežinau ko noriu be apsikabinimo (o gal vistik nieko be to ?). Galbūt aš dar nepasiruoši kažkam, kas vadinama meile? Gal dar turi praeiti laiko? Bet, pasakysiu tau ne visai šia tema, anksčiau, matydavau tik vieną kelią prieš save, juo eidama ir suklupusi - skaudžiai išgyvendavau. Dabar aš visada turiu tris kelius - vidurinysis, tai tas kuriuo einu ir du šonuose - tie, kuriais pasuku suklupusi pagrindiniame kelyje. Greičiausiai, šiandien apėjau savo pagrindinį kelią, bet ar išties taip įvyko, suprasiu ne iškart.
Nejaučiu jokio išgyvenimo jausmo, nejaučiu liūdesio, tačiau tai galėtų reikšti ir tai, jog mano širdis išties akmeninė, bet ir tai, jog pasirinkusi kitą kelią tiesiog nuraminau save ir neleidau sau nusivilti. Ai, ką aš čia. Metas baigti.
Neskaniai kartūs pietūs, žodžiai, vis skambantys ausyse ir darbas, kuriam mintyse jau vietos neliko. Ir tos šlapios kojos, kurios visai niekuo čia dėtos... Nebent, tai, jog jomis vaikštau po pasaulį ir gyvenu savo beprotiškai keistą gyvenimą. Tokia jau ta, diena, kurią prisiminsiu ilgai...

To hug...

Chaotiškos mintys jau paėmė viršų. Taip ilgai nerašiau tau, dienorašti, kad net ir nebežinau nuo ko pradėti. Šiandien mano galvoje ir namuose tikra betvarkė, kuri pamažu pradeda mane ardyti. Mintys apie jį ir apie mano pačios jausmus jam ,yra beprotiškai keistos ir permainingos, tokios, kokių geriau neprisileisti prie savęs artyn. Kai mane apninka tokios mintys, aš puolu tvarkyti betvarkę ne savyje, o savo namuose, kuopti senai pamirštus stalčius, gaminti patiekalus, kuriuos anksčiau gaminti tiesiog tingėdavau ir užsiimti tokiais pamirštamais darbais kaip ištrūkusios sagos įsiuvimas.
Taip nutiko ir šiandien. Užteko vieno sakinio pasakyto mano adresu ir šiandien aš jau pametusi galvą tvarkausi pakampes ir gaminu mišraines.
Jį sutikau prieš trejetą mėnesių, visai netikėtai išvydusi simpatišką vyrą negalėjau atitraukti akių ir pirmą kartą pasakiau sau mintyse „man jis patinka..“ . Mes dirbome gretimuose biuruose, vis matydavau jį prabėganti pro mano langą, jis matydavo mane. Jau po poros savaičių vienas kito stebėjimo pradėjome nejučiomis šypsotis vienas kitam, netrukus susitikome puodeliui arbatos ir taip pasimatymas po pasimatymo .... netapome artimi. Kiekvienas pasimatymas nesuartindavo mūsų, taip kaip artindavo su mano buvusiais vaikinais, kiekvienas ištartas žodis buvo šaltas ir nejaukus, tarytum vis dar būtume susitikę pirmą kartą. Aš negalėjau pajusti šilumos ir traukos jam, tačiau norėjau apkabinti jį ir .... Kas dėjosi toj kvailoj mano galvoj, kai galvojau vieną, o dariau kitą – sėdėjau šalimais neprisiliesdama prie jo ir net neapkabindama, nors šitaip norėjosi tai padaryti..
Jau po dviejų mėnesių nuo pirmo karto kai jį išvydau bendradarbėms kasdien kartodavau „Jis man patinka“, o jos vis juokdavosi iš manęs – „susirask jaunesnį“ – sakydavo. Nors jos to nežino iki šiol – Tarp mūsų keturiolikos metų skirtumas, jis yra vedęs ir turi penkerių metų dukrą, tiesa, su savo žmona negyvena jau keletas metų, tačiau nepasidalindami turto vis neišsiskiria. Ar gali taip būti – vis klausiu savęs – kad jis žaidžia su manimi, vedžioja už nosies ir esu jam tik papuošalas (negaliu vis dar tuo patikėti, bet jis man yra tai pasakęs – tu man kaip papuošalas)? Mano nelaimei, kai jis man pradėjo šypsotis praeidamas pro mano biurą – vis dar turėjo merginą su kuria gyveno.
„-Veidmainis“ – tariu sau tarsi pažinodama žmogų, nors iš tiesų visai jo nepažįstu. Jis truputi keistas, tačiau pradeda mane traukti vis labiau ir labiau. Tačiau jis šaltas. Toks šaltas, kad man atrodo jog nesu sutikusi šaltesnio žmogaus už jį. Aš vis kartoju jam „patinki man“, skambinu norėdama išgirsti jo balsą, apkabinu vos pamačiusi ir mėgaujuosi akimirkomis, praleistomis kartu. Deja, nesulaukiu to paties iš jo. Tiesiog šaltis, sklindantis visada, kai esam ir kai nesam kartu. Jokių gražių žodžių, jokios romantikos, jokio švelnumo. Ar iš tiesų tu toks esi, ar tiesiog nenori manęs matyti?
Vakar naktį neištvėrusi tokio šaltumo parašiau jam žinutę – „tu šaltas kaip ledkalnis“ ir mano nuostabai gavau atsakymą – „Tai tu ledkalnis. Nemaniau kad tokių žmonių būna. Sorry.“
Miegojau neramiai. Vis mėginau suprasti, ar ištiesų šalta esu aš?
Greičiausiai šaltesne, nei jo mergina, kurią dar turėjo kai pradėjo man šypsotis praeidamas pro biurą kuriame dirbu. Aukštas žavus tamsiaplaukis žydromis akimis – negalėjau jo nepastebėti.
Dabar mėginu išdėlioti savo jausmus ant ką tik nuvalyto virtuvės stalo – mano pačios nuostabai suprantu – aš labiausiai trokštu apsikabinimo. Daugiau nieko. Bent jau kolkas. Noriu apkabinti ir sulaukti to paties iš jo, pajausti švelnumą, kurio jau senai nejaučiau, saugumą, kurį iki šiol susikurdavau sau pati, noriu, kad kažkas nuimtų tą sieną, kuria apsitvėriau nuo pasaulio mėgindama nepalūžti nuo vienatvės ir beviltiško bejėgiškumo. Aš nebeverkiu, kai man liūdna, man nebeskauda širdies, nes joje nebegimsta nauji jausmai, aš tik noriu jaustis saugi, turėti kažką, į ką galėčiau atsiremti, o tada – įsimylėti. Pražysti kartu su pavasarinėmis gėlėmis, pažadinti savo jautrumą ir sujudinti širdies gelmes.
Mišrainė jau paruošta, indai išplauti, gėlės palaistytos. Atrodo pats metas pradėti tvarkyti ne namus, o save. Desperatiškai tačiau optimistiškai šiandien žengiu žingsnį savo viduje ir žengiu jį į priekį.