2009 metų lapkričio penktoji. Ši diena bus vieną įsimintiniausių mano gyvenime. Taip, tai dėl jo, mano biuro, kuriame dirbu, kaimyno. Ne, nieko svarbaus atrodo neįvyko, tiesiog pokalbis, kuris tikrai nebuvo vienas maloniausių, tačiau dar kartą atvėrė man akis savęs pažinimo kelyje.
Paskambinusi ryte, pasiteiravau jo, ar šiandien eisime pietauti kartu. Jo balso tonas nieko gero nežadėjo ir širdis nerimastingai liepė pasiruošti blogiausiam – jaučiau, kad kalbėsime apie tai, kaip mum nieko nebeišeis. Vėjuota, šlapia ir žvarbi diena signalizavo apie blogos nuotaikos proveržius, apie tai, kad šiandien geros žinios į mano namų duris nepasibels ir apie tai, kad ne tik šlapios kojos vaikys mano darbingas mintis į šoną. „Šiandien privalau pasiruošti blogiausiam ir atlaikyti visus likimo išbandymus“ – tariau sau pusbalsiu ir lakstydama iš vieno kampo į kitą vis mėginau susitelkti darbui. Pamažu įsitraukusi į telefoninius pokalbius su klientais užsimiršau apie blogą orą, šlapias kojas ir tai, kas laukia per pietus. Mano pačios nuostabai pusė pirmos atėjo taip nelauktai, kad net nespėjau atsitokėti, jog jau laikas eiti.
Nužvelgiau darbo vietą kelis kart ir lėtu bei nedrąsiu žingsiu patraukiau link jo biuro durų. Atrodo šiandien apetito nebus. Na ir tiek to, anksčiau ar vėliau turėsiu išgirsti tai, ko tikriausiai nenorėčiau girdėti, geriau anksčiau negu vėliau. Atėjau.
-Eime? – paklausė jis aiškiai neapsidžiaugęs mane matydamas taip kaip anksčiau.
-Turbūt.
-Ar jau alkana?
-Nežinau, turbūt. (o dievai, aš jau soti vien nuo to tono, kuris vis dar skambėjo mano galvoje nuo rytinio pokalbio telefonu)
Dar kiek paspoksojęs į kompiuterį ištarė, kad jau galime eiti. Mačiau, jog jis nekantrauja, bet tuo pačiu ir bijo, kažką man pasakyti. Pokalbis tikrai turėjo būti ne iš linksmųjų.
-Na, tai ką man norėjai pasakyti ? – paklausiau.
-Kada? – nerimastingai atsakė.
-Na tada, kai kalbėjome telefonu, prasitarei jog norėsi pakalbėti kaip pasimatysime, ar vis dar nori man kažką pasakyti?
-Turbūt, taip...
Pietūs buvo kartūs nuo žodžių pasakytų bevalgant, linksėjau pritardama ir vis minėdama, kad nieko čia nepadarysi, žmogaus širdis taip sutverta ir jai niekada nieko neįsakysi. Kalbėjome apie tai, kaip jis mato manyje tas pačias priežastis, dėl kurių paliko savo žmoną. Aš vulgari ir neišauklėta, jis misteris Tobulasis ir nieko čia nepakeisi. Buvo sunku pripažinti tai, jog aš buvau teisi, ruošiausi pačiam blogiausiam ir taip – šis pokalbis buvo vienas nemaloniausių mano gyvenime. Niekada niekas nenori būti atstumtas ir dar sulygintas su kažkuo, kas kelia nemalonius prisiminimus. Šiandien taip nutiko man. Jis, misteris Tobulasis, man tarsi atversta knyga – jis nusišypso ir aš žinau, ką jis galvoja, jis tyli ir aš žinau, jog jis nenori, kad likčiau nakvoti, jis pasako, kad nori pakalbėti ir aš jau žinau, apie ką mes kalbėsime. Nuostabu, kai supranti žmogų be žodžių, bet dar nuostabiau, kai tas žmogus supranta ir tave.
-Tu bejausmė, sudaiktini žmones, sudėlioji viską į lentynas tarsi santykius ir jausmus būtų galima dėlioti.
-Taip, tu teisus.
-Juk taip negalima, jausmai nėra kažkas tokio, ką būtų galima sudėti į lentynas.
-Suprantu ką nori pasakyti.
-Aš norėjau, kad viskas būtų buvę kitaip.
-Na dabar jau nieko nepakeisi. Nesidangstau po kaukėmis, esu kokia esu.
-Tavo širdis akmeninė apaugusi rožiniais pūkeliais.
-Nors aš ir neparodau, bet mano širdyje yra tai, kas vadinama jausmais. Ji suvirpa, kai pamatau, jog tu man skambini, man labai gera, kai esame kartu, aš tiesiog jaučiuosi nuostabiai ir taip, esu kalta, jei tau to neparodžiau.
-(nusišypso, akivaizdžiai patenkintas šiuo sakiniu) na bet tu pati pagalvok, kai man sužinoti, ką tu jauti, jei tu to neparodai...
-niekaip...
Jis paminėjo ir tai, kad man reikia apsidengti šilta jausmų antklode, tačiau daugiau man niekas neįdomu. Ar pameni, dienorašti, paskutinį kartą tau rašiau, jog man rūpi tik apsikabinimas? Turiu pripažinti - tai tiesa. Taip, jis tai pajuto ir man tai pasakė. Bet vistik - argi nenuostabu, kai tave supranta be žodžių...
Savęs pažinimo kelyje šiandien pripažinau sau, jog aš išties dar nežinau ko noriu be apsikabinimo (o gal vistik nieko be to ?). Galbūt aš dar nepasiruoši kažkam, kas vadinama meile? Gal dar turi praeiti laiko? Bet, pasakysiu tau ne visai šia tema, anksčiau, matydavau tik vieną kelią prieš save, juo eidama ir suklupusi - skaudžiai išgyvendavau. Dabar aš visada turiu tris kelius - vidurinysis, tai tas kuriuo einu ir du šonuose - tie, kuriais pasuku suklupusi pagrindiniame kelyje. Greičiausiai, šiandien apėjau savo pagrindinį kelią, bet ar išties taip įvyko, suprasiu ne iškart.
Nejaučiu jokio išgyvenimo jausmo, nejaučiu liūdesio, tačiau tai galėtų reikšti ir tai, jog mano širdis išties akmeninė, bet ir tai, jog pasirinkusi kitą kelią tiesiog nuraminau save ir neleidau sau nusivilti. Ai, ką aš čia. Metas baigti.
Neskaniai kartūs pietūs, žodžiai, vis skambantys ausyse ir darbas, kuriam mintyse jau vietos neliko. Ir tos šlapios kojos, kurios visai niekuo čia dėtos... Nebent, tai, jog jomis vaikštau po pasaulį ir gyvenu savo beprotiškai keistą gyvenimą. Tokia jau ta, diena, kurią prisiminsiu ilgai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą