It was first and last thing I didin't like

Vos tik išaušus naujai dienai ir pirmiesiems saulės spinduliams pradėjus šildyti mano dešinį žandą, jau žinojau kokia bus ši diena. Tai diena kai bus pradėtas mano naujas dienoraštis, kuriame mano gyvenimas nuo šiol spindės gerumu ir nuostabiai gražiais nutikimais.
"Tam, kad viskas sektųsi, šiandien aš nelipsiu kairia koja iš lovos. O jeigu ta kairioji koja kaip tik laiminga? Gal žmonės išlipę dešiniąja diena pradeda blogiau?". Su visais filosofiniais pamąstymais lėtai keldamasi padėjau abi kojas ant žemės ir nukulniavau tiesiai į vonią nusiprausti veidą gaiviu vandeniu. Šiek tiek vėsus, bet ne per šaltas vanduo bėgo man per kaklą ir rankas iki pat alkūnių. "Nuostabus rytas" - pagalvojau. Nusišypsojau sau ir užkaitusi arbatinuką dariausi savo tobulą kavą: vienas nubrauktas kaušelis kavos, kuriame telpa lygiai du arbatiniai šaukšteliai su nedideliu kaupeliu, tada du šaukšteliai cukraus, visada iš to pačio šaukštelio, kad nebūtų nei per saldu nei per kartu, puodelis kaip visada tokio pačio dydžio, kad į jį galėčiau pripilti vandens iki viršaus palikdama lygiai vieną nepripiltą centimetrą.
"Tu būsi mano naujas dienoraštis" - paėmiau į rankas pirmą pasitaikiusį storą sąsiuvinį, senokai užsilikusį lentynoje dar nuo mokyklos laikų. Keletas raudonų širdelių puošė jo viršelį ir tada iškart pagalvojau, kad niekas nesuos čia esant mano dienoraščiui, juk aš jau nebe mokinukė, kuriai rūpėtų sąsiuviniai su širdelėmis. Nusinešusi jį į terasą įsitaisiau ant pusiau gulimos kėdės. Iš lėto gardžiuodamasi kava galvojau apie pirmąjį dienoraščio įrašą. Bandžiau sugalvoti ką gražiausio jame galiu parašyti, ką kiti gražaus apie mane galvoja, kuo galėčiau pasigirti savo naujajam "draugui". Įpusėjusi savo tobulos kavos puodelį plaukais sau perbraukiau per veidą, mėgavausi ryto gaiva, saulės spinduliais ir tai kaip kvepėjo mano plaukai. Dievinu, kai plaukai ryte kvepia kava, tada tarsi visas mano kūnas dainuoja užuodęs nuostabų aromatą. Dar šiek tiek pasidžiaugusi šiuo malonumu pradėjau susipažinimą.
"Labas, mano dienorašti.
Šiandien yra 2007 rugpjūčio 31 diena. Nuo šiandien aš pradedu naują savo gyvenimo atsiminimų etapą ir tu būsi jo dalis. Kai kurių dalykų papasakoti žmonėms tiesiog neišeina, todėl tu būsi mano slaptas draugas, kuris žinos apie mane slapčiausius dalykus. Aš žinau, kad tu manęs niekam niekada neišduosi, žinau kad galiu tavimi pasitikėti, nors mes dar nesame pažįstami. Norėčiau tau šiek tiek papasakoti apie save. Man yra 27- eri, esu vieniša moteris, gyvenu su savo kambarioke, dviejų kambarių bute. Čia gyveni ir tu. Iš tiesų, nemoku pasakoti apie save. Man visada atrodo, kad susipažindama su žmogumi palieku jam blogą įspūdį, kadangi nemoku gražiai savęs pateikti. Keistas dalykas tas pirmas įspūdis. Nors žinau, kad tu priimsi mane tokią, kokia esu, tačiau žmonių pasaulyje viskas yra daug sudėtingiau. Tuoj viską suprasi.
Užvakar buvau pasimatyme. Mindaugą pažinojau gal du mėnesius, bendravome internetu per vieną iš pažinčių svetainių. Deja, kai jį išvydau, supratau, jog jis buvo mažiau simpatiškas realybėje nei nuotraukose ir tada aš supratau, kodėl jis nenorėjo atsiųsti kitų savo nuotraukų, sakydamas kad anketoje yra senos, o nauju neva neturi savo kompiuteryje... Pasijutau švelniai tariant apgauta. Tarsi internetu užsisakęs kokią prekę ir išpakavęs ją namuose supranti, jog nuotraukoje ji atrodo daug gražiau, nes ten turbūt buvo naudotas photoshopas ir kitos gudrybės, kad gražiau ir patraukliau pateikti parduodamą produktą. Bandydama save įtikinti, kad vis tik išvaizda nėra svarbus dalykas bendravau su juo žiūrėdama į savo kavos puodelį. Jis man pasirodė kur kas patrauklesnis, nei mano pašnekovas ir mano didžiam siaubui aš pradėjau žiovauti. Net išgėrusi visą didžiulį puodelį latte negalėjau nustoti žiovauti. Man pasidarė gėda, kadangi buvo akivaizdu, jog kaip pašnekovas ir kaip vyras jis manęs nedomina. Nemėgstu parodyti žmonėms, kad jie yra nesvarbūs, taip pat kaip ir negražūs. Pati kažkada buvau bjaurusis ančiukas, pati buvau žeminama už tai kaip atrodžiau. Norėjau suprasti jį kaip ančiukas ančiuką, bet žiovulys ir photoshopo pagalba iškištos prekės nusivylimas ėmė viršų. Net nepamenu apie ką kalbėjom, tačiau pirmą kartą per savo gyvenimo istoriją aš pirmoji pasiprašiau namo.
Vėliau bendravimas internetu ir telefonu vyko itin vangiai, žinoma iš mano pusės. Kaip ir buvo galima suprasti, aš nieko negalėjau sau padaryti, tiesiog nebebuvo jokio džiaugsmo bendrauti su Mindaugu ir tai jis suprato (greičiausiai jau tada kai pirmą kartą nusižiovavau). Vakar, sekmadienio rytą jis parašė man sms. Aš negirdėjau telefono miegodama, tačiau prabudusi ir pamačiusi jog žinutė buvo parašyta prieš devynias, kai dar tikriausiai sapnavau devintą sapną, susinervinusi iškart jam parašiau, kad nerašytų man taip anksti, kadangi esu bedarbė ir nesikeliu anksti. Jis tai suprato taip kaip anksčiau ar vėliau būtų supratęs - mano nebenorėjimu su juo bendrauti apskritai. Ir jis buvo visiškai teisus. Kai kuriems žmonėms negali atleisti net mažiausios smulkmenos, ypač tiems, kurių nepažįsti, arba kurie tau paliko blogą pirmąjį įspūdį. Antai sms atleisčiau visiems savo draugams. Tai atrodo taip kvaila, taip smulkmeniška, tačiau ar gi tada būtų atsiradusi pirmojo įspūdžio samprata. Kas vieniems leistina, kitiems yra griežtai draudžiama, bet turbūt ne todėl, kad nepažįsti žmogaus, o todėl, kad tu savo vertinimų skalėje laikai jį esant žemiau nei save patį.
Atrodo vėl pradėjau nuo blogų istorijų, bet kad tu žinotum, koks tas pasaulis, viskas yra taip sudėtinga, kartais net sveiku protu nesuprantama ir nepaaiškinama. Nežinau kokį pirmąjį įspūdį palieku kitiems, tačiau akivaizdu, kad visada būsiu tokia, savimi pasitikinti, atvira, kartais įžeidžianti savo atvirumu. Tiesiog būsiu savimi. Kartais man nerūpi niekas, išskyrus mano ego, bent taip pagalvoju. Kokia teisę aš turiu vertinti žmogų jo nepažinodama? Juo labiau kaip aš galiu jį nuvertinti? Man sunku atsakyti į šiuos klausimus, nes pati nerandu atsakymo. Tikiuosi, kad tau atsivėrusi geriau pažinsiu save, nes kartais užtenka garsiai pasakyti tai, kas slypi tavo mintyse ir tada viską pradedi geriau suprasti"
"Turbūt dar buvo ne laikas pradėti mano naują dienoraštį" - pamaniau. "The same old story, kitaip tariant, vėl gausu melancholijos ir filosofinių išvedžiojimų. Man reiktų kažko šviežio ir gaivaus kaip šis rytas" - padėjusi tašką užverčiau širdėlėmis papuoštą mano dienoraščio viršelį. Vėjas pūtė man į veidą kava kvepiančius plaukus ir nusprendžiau pasimėgauti nuostabia dienos pradžia. Ačiū, už nuostabų rytą, kad ir kam dėkočiau...

And then came the night

Keistas jausmas senai neapleido, kad kažkas stebi mane. Tiksliau ne mane, o mano dienoraštį. Atrodo po penkerių metų draugystės su juo, pagaliau pradėjau nebeslėpti kas aš iš tiesų; tačiau jausmas vis stiprėjo ir nutariau senąjį dienoraštį sunaikinti. Tarytum išplėšdama kažką iš savęs deginau lapą po lapo, gražiausius savo gyvenimo įspūdžius, skaudžiausius romanus ir viską ko buvo prikimštas mano nutriušęs dienoraštis. Laužo liepsna keitė spalvas lyg nuotaikas, nuo raudonos iki melsvos; aš žinojau, kad pagaliau atsisveikinu su savo blogais prisiminimais, kurių beje buvo žymiai daugiau negu gerųjų... Čia mėlynuoja išprievartavimo puslapiai, čia žaliuoja išdavystė, o štai čia mano sužadėtuvės, tokios skaisčiai raudonos ir oranžinės. Man visada patikdavo stebėti besikeičiančią ugnies spalvą, tačiau nepatiko uosti tą sutrintų ir ašaromis palaistytų puslapių, kurie sparčiai liepsnojo, kvapą. Visa tai man priminė vaikystę ir tą naktį, kai degė mūsų namas...

Tai buvo vasario antroji. Temstant ir taip trumpai dienai su tamsa atėjo speigas. Sniegas, kurio ir taip buvo iki kelių, toliau grūmojo man bežiūrinčiai per langą, tarytum sakydamas, kad niekada neištirps. Man jis buvo taip įgrisęs, kad visą tą dieną lindėjau namie ir vis stebėjau kada gi jis pradės tirpti. Niekada nemėgau šalčio, niekada nemėgau ir to balto žvilgančio sniego.
Mano tėtė ruošdamasis nakčiai tempė keturis glėbius malkų vieną po kito. Vis pareidamas iš lauko ir varstydamas duris, jis įleisdavo į namus šalto oro, kuris man vėl ir vėl perbėgdavo per nugarą. Į palangę atremtos mano alkūnės kaskart nusikrėsdavo tarsi šokdamos kokį tai speigo valsą. Kai malkos jau buvo suneštos ir šaltis iš lauko susimaišė su namuose tvyrančia šiluma, nušokusi nuo palangės atbėgau pažiūrėti kaip tėtė gražiai dėlioja suneštas malkas. Jos kvepėjo šaltu mišku ir rudeniniais lapais, šiek tiek sudrėkusiais ir bepradedančiais pūti. Sudėjęs malkas tėtė pasiėmė metalinį kibirą su semtuvėliu ir pradėjo kuopti karštus pelenus iš pečiaus.
- Pasitrauk, mieloji, - tarė. - Nekvėpuok pelenų kvapu, jis pavojingas.
Aš kaip penkiametė jau gerai žinojau, kad ugnis ir dūmai gali būti pavojingi, tad neatsikalbinėdama palikau tėtį darbuotis.
-Valentina! - šūktelėjo jis mamai. - Mūsų kaminas ir vėl kiauras. - susierzinęs tarė ir dar kažką burbtelėjęs toliau kuopė pelenus.
Mama gerai žinojo, kad kaminas ilgai netemps, nes jau rudenį minėjo, kad geriau kviestis ką nors kas išmano tokius darbus, o ne bandyti susimeistrauti patiems. "Dar vieną naktį pratempsim" - pagalvojo ji ir toliau ruošė mums vakarienę.
Jau sutemus visi vakarieniavome virtuvėje prie nediduko stačiakampio stalo dengto medžio imitacija. Jo kojos buvo metalinės, todėl jose matydavau savo šlepečių atspindžius. Mėgdavau sukti ratu aplink tas stalo kojas, kad pamatyčiau kaip didėja ir mažėja šlepetės atspindys iš visų pusių.
-Pabaik valgyti. - griežtai tarė mama. - Vėliau pažaisi.
Ir tada atėjo naktis.
Viskas ką beprisimenu, tai išsigandęs, mane ant rankų nešančio tėtės žvilgsnis, ir mamos klyksmas "Degame!". Ir tas kvapas, tas aitrus kvapas degančio popieriaus tarsi suvilgyto ašaromis, tokio sutrinto it šimtus kartų skaityta knyga. Jis jau buvo persmelkęs mano drabužius ir plaukus, mano odą ir net mano nagus.

Dabar degindama dienoraštį aš prisiminiau tą naktį, kuri atėjo tada. Pažvelgiau į horizontą, o iš ten jau paskutiniai saulės spinduliai atsispindėjo mano plaukuose ir blizgančiuose skruostuose. Nusprendžiau, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Aš rašysiu naują dienoraštį, tačiau niekada nebeprisiminsiu tų blogybių, kurios manęs nepalikdavo, nes jas nešiojausi su savimi savo dienoraštyje. Paliksiu juos toje mėlynai raudonoje liepsnoje ir pamiršiu tą kvapą, kuriam kažkada atėjus, daugiau niekada negalėjau stebėti savo šlepečių atspindžių blizgančiose virtuvės stalo kojose. Dangus niaukstėsi tamsiais debesimis, drėgna rugpjūčio vėsa drėkino lengvą suknelę. Ir tada atėjo naktis...