Mixed

Negaliu gyventi su tokiu žmogumi

O aš galėjau. viskas kas tą rytą buvo pasakyta rodė man apie pradžios pabaigą. Tik deja, naujos pradžios atrodo nebebus. Aš stengiausi, Dievas mato, tikrai stengiausi, nemelavau nei sau nei tau.... Norėjau padaryti laimingą nors vieną žmogų po savęs, aplamai, nustojau galvoti apie savo laimę ir pradėjau galvoti apie kitus.
Pasaulyje esti įvairių melo formų, man teko pažinti tokias dažnai pasitaikančias formas kaip "melas sau", "baltas melas", "melas siekiant naudos sau", "melas siekiant naudos kitiems", šiek tiek retesnės formos tai "melas vardan gero vardo", "melas dėl melo", "melas dėl smagumo", "melas vardan lašo dėmesio".
Man visada būdavo įdomu, kodėl inteligentiški ir kultūringi žmonės vis tik neišvengia melo. Diskutuodama su savimi visada prieidavau išvados, kad melas - neišvengiamas individų, bendraujančių tarpusavyje, atributas. Kartais melas gelbsti, kartais sunku susilaikyti nepamelavus, kartais tiesiog būna gėda pasakyti tiesą, dėl šių ir kitų priežasčių meluoti kartais tenka ir man.
Kur yra riba, tarp melo ir tiesos ? Niekada nesistengiau "statyti" ko nors ant melo kortų, visada stengiuosi sakyti tik tiesa ir jei išeina - tiesiog nutylėti, o ne pameluoti. Pradėjęs nuo menkos netiesos gali užauginti tokį burbulą, kuris tave slėgs visur ir visada, nebegalėsi nei įkvėpti, nei pamiršti jo.
Šįryt aš nemelavau. sakiau tiesą ir tikėjausi būti suprasta. Tačiau taip jau yra - pameluok bet ką ir tavimi patikės, pasakyk tiesą ir liksi nesuprastas. Tiesa tai vaisius, kurį užauginęs ir atidavęs kitam žmogui jautiesi oriai, jautiesi įdėjęs dalelę savęs į šį vaisių ir tau labai malonu juo dalintis. Ir visai nesvarbu, ar tas vaisius patiko tam žmogui kuriam tu jį davei ar ne - svarbiausia, kad tu neatidavei vaisiaus pirkto parduotuvėje, pasakydamas jog užauginai pats. Man ne gėda prieš nieką, kai aš sakau tiesą, man skaudu, kai manimi netiki, nors sakau tiesą, tačiau aš padariau viską, kad po visko jausčiausi oriai, atidavusi dalelę savęs, o ne apgavusi save arba tave.
Neteisinu savęs, esu kokia esu ir tikrai nesu šventa, tačiau vis tik labai skaudu, kai tiesą kurią pasakau tu matai kaip bereikšmį melą...
Galvoje vis sukasi eilės, kažkada labai labai senai mano parašytos, o jos šiandien turbūt labai tinka:

Gyventi - tai ne egzistuoti;
Mylėti - tai ne vien būčiuoti;
Tikėti - manęs tu neprašyki,
Geriau tolyn nubėgsiu
Ir nebeklausysiu....
Ką šneka tavo lūpos -
Ne viskas tikra;
Ką girdi mano ausys -
Širdy išnyksta...
Palauksiu dar minutę
Kaip laukiau tas penkias,

Šiandien norėčiau žūti -
rytoj - gal vėjas neš.

Pasaulyje yra tik vienintelė tiesa ir ji niekada nebus tavo.
Metas pabūti tyloje, nes tai vienintelis būdas išlikti greta tiesos ir melo.

Happy dream

Rytas. Pabundu didelėje patogioje lovoje savo minkštuose pataluose. Pasivarčiusi gerą pusvalandį lengvai atsikeliu ir nužygiavusi į jaukią savo namų virtuvę išsiverdu puodelį gardžiai kvepiančios kavos. Stebėdama kaip vėjas šokdina orchidėjas mano balkone, mąstau, ką šiandien nuveikti? Ar susiruošti pažaisti lauko tenisą, ar nuvažiuoti automobiliu į greta stūksantį ugnikalnį, pasimėgauti gamtos sukurtais stebuklais, o gal sutvarkyti savo orchidėjų darželį esantį mano žaliajame sode? Namuose kvepia gaivumu, taip gera juose būti, neprivalau niekur skubėti. Susikraunu savo teniso batelius ir suknelę į kuprinę, pajudu kortų link. Važiuoju lėtai apžiūrėdama saulėtą vietovę, gyvenimas čia niekur neskuba, neskubu ir aš. Atvažiavusi prie teniso kortų pamatau savo trenerį uoliai mokantį teniso gudrybių maždaug dešimties dailutę mergaitę.
-Sveiki! – šūkteliu traukdama kuprinę iš automobilio bagažinės.
-Mes tavęs laukėme! – atsako treneris Rodžersas, tądien apsivilkęs sniego baltumo teniso marškinėlius; balti ir jo šortai su kamuoliukų prikimštomis kišenėmis.
Nieko nelaukusi apsiaunu tokio pat baltumo teniso batelius ir lekiu į aikštelę.
-Velniai rautų – suburbu – pamiršau savo raketę.
Mažoji trenerio auklėtinė, šviesių plaukų mergaičiukė, regis išgirdusi ką burbtelėjau pribėga prie trenerio Rodžerso ir paprašiusį jį pasilenkti kažką sušnabžda į ausį.
-Nieko baisaus- taria jis, - turime dar visą krūvą rakečių, eime išrinksime tau vieną.
Šiek tiek apšilusi ir apsipratusi su nauja rakete pakviečiu trenerį sužaisti mačą. Viską stebi mažoji šviesiaplaukė sėdėdama žiūrovų tribūnoje, savo smulkiomis alkūnėmis pasirėmusi į kaulėtus kelius.
Mušu kamuoliuką su didžiausiu pasitenkinimu, taip gera daryti tai, kas suteikia tau didelį malonumą, daryti tai, ką labai mėgsti. Prakaitas pamažu kaupiasi ant mano kaktos, ant batelių renkasi oranžinės dulkės nuo to oranžinio smėlio, kuriuo padengti kortai. Gerą valandą pažaidusi, jaučiuosi vis dar kupina jėgų, nors jau visai šlapia; šypsena nedingsta nuo mano veido.
-Aš noriu pažaisti su tavimi – tarė mergaitė iš tribūnos.
-Žaidžiam – atsakiau besišypsodama.
-Tik nenusileisk man, noriu laimėti sąžiningai.
-Gerai - linktelėjau.
Smūgis po smūgio, darėsi vis karščiau, saulė beveik pasiekė aukščiausią vietą danguje. Prisipažįstu, negalėjau nenusileisti tai dailiai mergaičiukei, kuri žaidė išties neblogai, tačiau tikrai nebūtų laimėjusi. Leidau jai laimėti mačą. Jos veidas nušvito tarytum laimėjus teniso čempionatą, iškovojus auksą. Man buvo taip malonu matyti ją džiūgaujančią, jaučiau padariusi kažką nuostabaus.
Baigusi treniruotę atėjau pas trenerį grąžinti raketės.
Treneris sėdėjo namelyje prie kortų (mūsų žaidėjų dar švelniai vadinamu "būda") ir braižė kažką varžybų lentelėse.
-Gerai pasielgei – tarė nepakeldamas akių nuo prirašytų lentelių, vis kažką taisydamas.
-Man buvo labai gera tai daryti. – atsakiau.
-Toji mergaitė tai Dženė, ji gyvenime patyrė daug skausmingų išbandymų, gimė akla ir tik po šešių operacijų kai jau gydytojai nebeteikė jokių vilčių jį pradėjo matyti. Vėliau dingo jos tėvai, nežinia nei kur, nežinia kas jiems nutiko, tiesiog kai jai buvo penkeri, vieną dieną jos niekas nepasiėmė iš darželio. Man labai gaila jos.
-Tai labai baisu, kas jai nutiko, aš apgailestauju.
-Viskas gerai, šiandien tu ją padarei laimingą, padarei labai gerą darbą.
-Ačiū, treneri Rodžersai.
Mačiau, jog jam buvo labai sunku apie tai kalbėti, galbūt dėl to, viso pokalbio metu jis nei nežvilgtelėjo į mane, tačiau nenorėdama tęsti skaudžios temos, palikusi raketę kažkuriame kampe, atsisveikinau ir nupėdinau automobilio link.
Parvažiavusi į namus nusprendžiau, kad dabar pats puikiausias metas užsidėti maudymosi kostiumėlį ir pasikapstyti sode, savo orchidėjų darželyje. Užsidėjau plačiabrylę skrybėlę, maudymosi kostiumėlį ir žalias gumines pirštines, basomis nuėjau prie savo augintinių.
„Kaip gera daryti tai, ką nori“- pamąsčiau. „Ar galėtų taip jaustis visi žmonės? Kad ir toji mergaitė, Dženė? Šiandien man pavyko ją pradžiuginti, bet ar ji yra laiminga apskritai? Nežinau to, nežinau ir ar pati būsiu laiminga amžinai“.
Gyvenimo realybė dažnai skiriasi nuo mūsų svajonių. Ką aš čia kalbu, ne dažnai, o beveik visada. Tačiau kas mes būtume be jų, be svajonių? Be svajonės laimėti teniso mačą prieš vyresnį žaidėją, be svajonės vieną dieną nukeliauti į egzotišką šalį, išmokti prancūzų kalbą, pilotuoti lėktuvą ir kitų ypatingų norų, apie kuriuos vis pagalvojame? Tai mūsų visų gyvenimo variklis, kažkas, dėl ko mes nepasiduodame ištikus nelaimėms, atsitiesiame kai mus palaužia likimo smūgiai, tikime tuo, ką darome, nes viskas ką mes darome veda į svajonių išsipildymą.
Taip gera kapstytis po savo įvairiaspalvių orchidėjų darželį, ravėti piktžoles, sodinti daigelius, kai nugarą glosto vasariškos saulės spinduliai. Ir žinai ką? Pasakysiu tau mažą paslaptį, dienorašti, kai man buvo dešimt, tai buvo mano svajonė.

RED means love

Nekenčiu raudonos spalvos. Ne vien dėl to, kad ji man nelabai tinka, nekenčiu nes mėgstu ko nors nekesti. Tai tarsi išlaisvina nuo žinojimo, jog esi teigiama visur ir visada, nekesti vien tik dėl to, kad nekesti – tai principas atsiradęs manyje dar prieš daugelį metų, kai pirmą kartą supratau turinti kvailų principų.
Rytas buvo nuostabiai saulėtas, nors lauke spaudė -5 laipsnių šaltis ir pūtė gana stiprus vėjas. Tokie rytai visada man pakeldavo nuotaiką, o rytą pradėjusi su gera nuotaika – visada turėdavau nuostabią dieną. Prabudusi šalia savo mėlynakio nė neįtariau, kad ši diena bus kitokia.
Susėdome pusryčiauti prie jaukiuose jo namuose stovinčio valgomojo stalo. Miltiniai blyneliai su šviežių braškių uogiene kvepėjo tarytum vasarą, kurios aš taip ilgėjausi. Kaip gera, kaip beprotiškai gera – kiekvieną rytą turėtų šviesti saulė ir kambarys turėtų kvepėti vasara. Gal dėl to, kad braškės raudonos, o raudona spalva mano gyvenime visada būdavo signalas neigiamoms emocijoms – supratau, jog kažkas mano simpatijai neduoda ramybės. Taip norėjosi, jog nuostabaus saulėto ryto nesugadintų kažkokia „raudona spalva“ arba kitaip tariant – susierzinimas, kurį mačiau jo žydrose akyse.
-Kažkas nutiko?- pasiteiravau žvelgdama susirūpinusiu veidu. –Naktį pabėgai kažkur, ar dėl to kad neramiai miegojau ir trukdžiau tau? O galbūt tai dėl kažko kito?
-Kažko kito. – akivaizdžiai nelinkęs diskutuoti tarstelėjo bevalgydamas blynelius.
-Tai kas gi nutiko?
Klausimas po klausimo, pokalbio ir mano nuotaika vis gedo, atėjo laikas važiuoti namo. Prieš išeinant keletas jo ištartų žodžių visai sujaukė mintis mano galvoje. Tai buvo „raudoni“ žodžiai apie tai kaip aš „sudaiktinu“ žmones, reikšmingus gyvenimo įvykius, esu bejausmė ir jis nesupranta, kas aš tokia.
Važiuodama namo vis kartojau tuos žodžius pusbalsiu, vis galvojau ar išties esu tokia bjauri. „Šiandien aš su juo nekalbėsiu“ – pagalvojau. „Nekalbėsiu ir rytoj, neužeisiu ir pirmadienį po darbo, aplamai – viskas baigta, jei aš nesugebu būti tokia, kokia esu reikalinga, tuomet esu nereikalingas daiktas svetimame gyvenime“.
Tyla. Ilga ir skausminga tyla palaistyta mano ašaromis. Aš laikiausi savo kvailo principo – jei manęs nereikia tokios, kokia esu, vadinasi man irgi nereikia jo. Nors tai buvo tik akivaizdus melas sau, raudoni žodiai jaukiantys tylą mano galvoje ir verčiantys mane verkti iki tol kol paskausta galva. Kada atėjo tas metas, kai man pradėjo reikėti žmogaus, kuris mane peikia? Kada atėjo tas metas, kai kelios neigiamos frazės tapo galingos sugadinti nuotaiką visai nuostabiai saulėtai dienai ? Tik mylimas žmogus gali pradžiuginti tave taip, jog atrodo krutinėje plazda širdis ir tik mylimas žmogus gali įskaudinti tave taip, kad nei pats nežinai, iš kur tavyje telpa tiek ašarų. Man reikia jo, reikia taip labai, kad nusprendžiau savo gyvenime daug ką pakeisti ir pati pasikeisti.
Aš įsimylėjau. Nežinau, ar gerai tai, ar blogai, tačiau tapau priklausoma nuo jo žodžių, jo rankų, jo šypsenos. Gyvenimas keičiasi kas 24 valandas – pagaliau jaučiu – aš vėl gyvenu. Raudona spalva – tai spalva pasaulyje žinoma ir suprantama kaip meilės bei aistros spalva. Ir žinote ką? Šiandien po ilgų principo metų įsigijau raudoną palaidinę. Ir nesvarbu, kad ji nelabai man tinka. Nuo šiandien pagaliau pasakiau sau, kad mano gyvenimo raudona nebereikš nieko bloga, atvirkščiai, tebūnie ji simbolizuoja kažką meilaus, gero, aistringo.
Vidurnaktis. Parašiau jam žinutę, nes tylėjimas tai dar vienas principas, kurio kaip ir “raudono” reikėjo atsikratyti kur kas anksčiau. Ramia širdimi žvelgdama į ypatingai juodą naktį atsiguliau į savo vienišą lovą. Šiandien žmonija ir vėl pragyveno 24 valandas, o kita diena išauš ir ji tikrai bus kitokia, geresnė nei kiekviena kita iki tol buvusi. Aš taip pat, nes šiandien ir vėl tapau geresnė.