Mixed

Negaliu gyventi su tokiu žmogumi

O aš galėjau. viskas kas tą rytą buvo pasakyta rodė man apie pradžios pabaigą. Tik deja, naujos pradžios atrodo nebebus. Aš stengiausi, Dievas mato, tikrai stengiausi, nemelavau nei sau nei tau.... Norėjau padaryti laimingą nors vieną žmogų po savęs, aplamai, nustojau galvoti apie savo laimę ir pradėjau galvoti apie kitus.
Pasaulyje esti įvairių melo formų, man teko pažinti tokias dažnai pasitaikančias formas kaip "melas sau", "baltas melas", "melas siekiant naudos sau", "melas siekiant naudos kitiems", šiek tiek retesnės formos tai "melas vardan gero vardo", "melas dėl melo", "melas dėl smagumo", "melas vardan lašo dėmesio".
Man visada būdavo įdomu, kodėl inteligentiški ir kultūringi žmonės vis tik neišvengia melo. Diskutuodama su savimi visada prieidavau išvados, kad melas - neišvengiamas individų, bendraujančių tarpusavyje, atributas. Kartais melas gelbsti, kartais sunku susilaikyti nepamelavus, kartais tiesiog būna gėda pasakyti tiesą, dėl šių ir kitų priežasčių meluoti kartais tenka ir man.
Kur yra riba, tarp melo ir tiesos ? Niekada nesistengiau "statyti" ko nors ant melo kortų, visada stengiuosi sakyti tik tiesa ir jei išeina - tiesiog nutylėti, o ne pameluoti. Pradėjęs nuo menkos netiesos gali užauginti tokį burbulą, kuris tave slėgs visur ir visada, nebegalėsi nei įkvėpti, nei pamiršti jo.
Šįryt aš nemelavau. sakiau tiesą ir tikėjausi būti suprasta. Tačiau taip jau yra - pameluok bet ką ir tavimi patikės, pasakyk tiesą ir liksi nesuprastas. Tiesa tai vaisius, kurį užauginęs ir atidavęs kitam žmogui jautiesi oriai, jautiesi įdėjęs dalelę savęs į šį vaisių ir tau labai malonu juo dalintis. Ir visai nesvarbu, ar tas vaisius patiko tam žmogui kuriam tu jį davei ar ne - svarbiausia, kad tu neatidavei vaisiaus pirkto parduotuvėje, pasakydamas jog užauginai pats. Man ne gėda prieš nieką, kai aš sakau tiesą, man skaudu, kai manimi netiki, nors sakau tiesą, tačiau aš padariau viską, kad po visko jausčiausi oriai, atidavusi dalelę savęs, o ne apgavusi save arba tave.
Neteisinu savęs, esu kokia esu ir tikrai nesu šventa, tačiau vis tik labai skaudu, kai tiesą kurią pasakau tu matai kaip bereikšmį melą...
Galvoje vis sukasi eilės, kažkada labai labai senai mano parašytos, o jos šiandien turbūt labai tinka:

Gyventi - tai ne egzistuoti;
Mylėti - tai ne vien būčiuoti;
Tikėti - manęs tu neprašyki,
Geriau tolyn nubėgsiu
Ir nebeklausysiu....
Ką šneka tavo lūpos -
Ne viskas tikra;
Ką girdi mano ausys -
Širdy išnyksta...
Palauksiu dar minutę
Kaip laukiau tas penkias,

Šiandien norėčiau žūti -
rytoj - gal vėjas neš.

Pasaulyje yra tik vienintelė tiesa ir ji niekada nebus tavo.
Metas pabūti tyloje, nes tai vienintelis būdas išlikti greta tiesos ir melo.