5th November, 2009

2009 metų lapkričio penktoji. Ši diena bus vieną įsimintiniausių mano gyvenime. Taip, tai dėl jo, mano biuro, kuriame dirbu, kaimyno. Ne, nieko svarbaus atrodo neįvyko, tiesiog pokalbis, kuris tikrai nebuvo vienas maloniausių, tačiau dar kartą atvėrė man akis savęs pažinimo kelyje.
Paskambinusi ryte, pasiteiravau jo, ar šiandien eisime pietauti kartu. Jo balso tonas nieko gero nežadėjo ir širdis nerimastingai liepė pasiruošti blogiausiam – jaučiau, kad kalbėsime apie tai, kaip mum nieko nebeišeis. Vėjuota, šlapia ir žvarbi diena signalizavo apie blogos nuotaikos proveržius, apie tai, kad šiandien geros žinios į mano namų duris nepasibels ir apie tai, kad ne tik šlapios kojos vaikys mano darbingas mintis į šoną. „Šiandien privalau pasiruošti blogiausiam ir atlaikyti visus likimo išbandymus“ – tariau sau pusbalsiu ir lakstydama iš vieno kampo į kitą vis mėginau susitelkti darbui. Pamažu įsitraukusi į telefoninius pokalbius su klientais užsimiršau apie blogą orą, šlapias kojas ir tai, kas laukia per pietus. Mano pačios nuostabai pusė pirmos atėjo taip nelauktai, kad net nespėjau atsitokėti, jog jau laikas eiti.
Nužvelgiau darbo vietą kelis kart ir lėtu bei nedrąsiu žingsiu patraukiau link jo biuro durų. Atrodo šiandien apetito nebus. Na ir tiek to, anksčiau ar vėliau turėsiu išgirsti tai, ko tikriausiai nenorėčiau girdėti, geriau anksčiau negu vėliau. Atėjau.
-Eime? – paklausė jis aiškiai neapsidžiaugęs mane matydamas taip kaip anksčiau.
-Turbūt.
-Ar jau alkana?
-Nežinau, turbūt. (o dievai, aš jau soti vien nuo to tono, kuris vis dar skambėjo mano galvoje nuo rytinio pokalbio telefonu)
Dar kiek paspoksojęs į kompiuterį ištarė, kad jau galime eiti. Mačiau, jog jis nekantrauja, bet tuo pačiu ir bijo, kažką man pasakyti. Pokalbis tikrai turėjo būti ne iš linksmųjų.
-Na, tai ką man norėjai pasakyti ? – paklausiau.
-Kada? – nerimastingai atsakė.
-Na tada, kai kalbėjome telefonu, prasitarei jog norėsi pakalbėti kaip pasimatysime, ar vis dar nori man kažką pasakyti?
-Turbūt, taip...
Pietūs buvo kartūs nuo žodžių pasakytų bevalgant, linksėjau pritardama ir vis minėdama, kad nieko čia nepadarysi, žmogaus širdis taip sutverta ir jai niekada nieko neįsakysi. Kalbėjome apie tai, kaip jis mato manyje tas pačias priežastis, dėl kurių paliko savo žmoną. Aš vulgari ir neišauklėta, jis misteris Tobulasis ir nieko čia nepakeisi. Buvo sunku pripažinti tai, jog aš buvau teisi, ruošiausi pačiam blogiausiam ir taip – šis pokalbis buvo vienas nemaloniausių mano gyvenime. Niekada niekas nenori būti atstumtas ir dar sulygintas su kažkuo, kas kelia nemalonius prisiminimus. Šiandien taip nutiko man. Jis, misteris Tobulasis, man tarsi atversta knyga – jis nusišypso ir aš žinau, ką jis galvoja, jis tyli ir aš žinau, jog jis nenori, kad likčiau nakvoti, jis pasako, kad nori pakalbėti ir aš jau žinau, apie ką mes kalbėsime. Nuostabu, kai supranti žmogų be žodžių, bet dar nuostabiau, kai tas žmogus supranta ir tave.
-Tu bejausmė, sudaiktini žmones, sudėlioji viską į lentynas tarsi santykius ir jausmus būtų galima dėlioti.
-Taip, tu teisus.
-Juk taip negalima, jausmai nėra kažkas tokio, ką būtų galima sudėti į lentynas.
-Suprantu ką nori pasakyti.
-Aš norėjau, kad viskas būtų buvę kitaip.
-Na dabar jau nieko nepakeisi. Nesidangstau po kaukėmis, esu kokia esu.
-Tavo širdis akmeninė apaugusi rožiniais pūkeliais.
-Nors aš ir neparodau, bet mano širdyje yra tai, kas vadinama jausmais. Ji suvirpa, kai pamatau, jog tu man skambini, man labai gera, kai esame kartu, aš tiesiog jaučiuosi nuostabiai ir taip, esu kalta, jei tau to neparodžiau.
-(nusišypso, akivaizdžiai patenkintas šiuo sakiniu) na bet tu pati pagalvok, kai man sužinoti, ką tu jauti, jei tu to neparodai...
-niekaip...
Jis paminėjo ir tai, kad man reikia apsidengti šilta jausmų antklode, tačiau daugiau man niekas neįdomu. Ar pameni, dienorašti, paskutinį kartą tau rašiau, jog man rūpi tik apsikabinimas? Turiu pripažinti - tai tiesa. Taip, jis tai pajuto ir man tai pasakė. Bet vistik - argi nenuostabu, kai tave supranta be žodžių...
Savęs pažinimo kelyje šiandien pripažinau sau, jog aš išties dar nežinau ko noriu be apsikabinimo (o gal vistik nieko be to ?). Galbūt aš dar nepasiruoši kažkam, kas vadinama meile? Gal dar turi praeiti laiko? Bet, pasakysiu tau ne visai šia tema, anksčiau, matydavau tik vieną kelią prieš save, juo eidama ir suklupusi - skaudžiai išgyvendavau. Dabar aš visada turiu tris kelius - vidurinysis, tai tas kuriuo einu ir du šonuose - tie, kuriais pasuku suklupusi pagrindiniame kelyje. Greičiausiai, šiandien apėjau savo pagrindinį kelią, bet ar išties taip įvyko, suprasiu ne iškart.
Nejaučiu jokio išgyvenimo jausmo, nejaučiu liūdesio, tačiau tai galėtų reikšti ir tai, jog mano širdis išties akmeninė, bet ir tai, jog pasirinkusi kitą kelią tiesiog nuraminau save ir neleidau sau nusivilti. Ai, ką aš čia. Metas baigti.
Neskaniai kartūs pietūs, žodžiai, vis skambantys ausyse ir darbas, kuriam mintyse jau vietos neliko. Ir tos šlapios kojos, kurios visai niekuo čia dėtos... Nebent, tai, jog jomis vaikštau po pasaulį ir gyvenu savo beprotiškai keistą gyvenimą. Tokia jau ta, diena, kurią prisiminsiu ilgai...

To hug...

Chaotiškos mintys jau paėmė viršų. Taip ilgai nerašiau tau, dienorašti, kad net ir nebežinau nuo ko pradėti. Šiandien mano galvoje ir namuose tikra betvarkė, kuri pamažu pradeda mane ardyti. Mintys apie jį ir apie mano pačios jausmus jam ,yra beprotiškai keistos ir permainingos, tokios, kokių geriau neprisileisti prie savęs artyn. Kai mane apninka tokios mintys, aš puolu tvarkyti betvarkę ne savyje, o savo namuose, kuopti senai pamirštus stalčius, gaminti patiekalus, kuriuos anksčiau gaminti tiesiog tingėdavau ir užsiimti tokiais pamirštamais darbais kaip ištrūkusios sagos įsiuvimas.
Taip nutiko ir šiandien. Užteko vieno sakinio pasakyto mano adresu ir šiandien aš jau pametusi galvą tvarkausi pakampes ir gaminu mišraines.
Jį sutikau prieš trejetą mėnesių, visai netikėtai išvydusi simpatišką vyrą negalėjau atitraukti akių ir pirmą kartą pasakiau sau mintyse „man jis patinka..“ . Mes dirbome gretimuose biuruose, vis matydavau jį prabėganti pro mano langą, jis matydavo mane. Jau po poros savaičių vienas kito stebėjimo pradėjome nejučiomis šypsotis vienas kitam, netrukus susitikome puodeliui arbatos ir taip pasimatymas po pasimatymo .... netapome artimi. Kiekvienas pasimatymas nesuartindavo mūsų, taip kaip artindavo su mano buvusiais vaikinais, kiekvienas ištartas žodis buvo šaltas ir nejaukus, tarytum vis dar būtume susitikę pirmą kartą. Aš negalėjau pajusti šilumos ir traukos jam, tačiau norėjau apkabinti jį ir .... Kas dėjosi toj kvailoj mano galvoj, kai galvojau vieną, o dariau kitą – sėdėjau šalimais neprisiliesdama prie jo ir net neapkabindama, nors šitaip norėjosi tai padaryti..
Jau po dviejų mėnesių nuo pirmo karto kai jį išvydau bendradarbėms kasdien kartodavau „Jis man patinka“, o jos vis juokdavosi iš manęs – „susirask jaunesnį“ – sakydavo. Nors jos to nežino iki šiol – Tarp mūsų keturiolikos metų skirtumas, jis yra vedęs ir turi penkerių metų dukrą, tiesa, su savo žmona negyvena jau keletas metų, tačiau nepasidalindami turto vis neišsiskiria. Ar gali taip būti – vis klausiu savęs – kad jis žaidžia su manimi, vedžioja už nosies ir esu jam tik papuošalas (negaliu vis dar tuo patikėti, bet jis man yra tai pasakęs – tu man kaip papuošalas)? Mano nelaimei, kai jis man pradėjo šypsotis praeidamas pro mano biurą – vis dar turėjo merginą su kuria gyveno.
„-Veidmainis“ – tariu sau tarsi pažinodama žmogų, nors iš tiesų visai jo nepažįstu. Jis truputi keistas, tačiau pradeda mane traukti vis labiau ir labiau. Tačiau jis šaltas. Toks šaltas, kad man atrodo jog nesu sutikusi šaltesnio žmogaus už jį. Aš vis kartoju jam „patinki man“, skambinu norėdama išgirsti jo balsą, apkabinu vos pamačiusi ir mėgaujuosi akimirkomis, praleistomis kartu. Deja, nesulaukiu to paties iš jo. Tiesiog šaltis, sklindantis visada, kai esam ir kai nesam kartu. Jokių gražių žodžių, jokios romantikos, jokio švelnumo. Ar iš tiesų tu toks esi, ar tiesiog nenori manęs matyti?
Vakar naktį neištvėrusi tokio šaltumo parašiau jam žinutę – „tu šaltas kaip ledkalnis“ ir mano nuostabai gavau atsakymą – „Tai tu ledkalnis. Nemaniau kad tokių žmonių būna. Sorry.“
Miegojau neramiai. Vis mėginau suprasti, ar ištiesų šalta esu aš?
Greičiausiai šaltesne, nei jo mergina, kurią dar turėjo kai pradėjo man šypsotis praeidamas pro biurą kuriame dirbu. Aukštas žavus tamsiaplaukis žydromis akimis – negalėjau jo nepastebėti.
Dabar mėginu išdėlioti savo jausmus ant ką tik nuvalyto virtuvės stalo – mano pačios nuostabai suprantu – aš labiausiai trokštu apsikabinimo. Daugiau nieko. Bent jau kolkas. Noriu apkabinti ir sulaukti to paties iš jo, pajausti švelnumą, kurio jau senai nejaučiau, saugumą, kurį iki šiol susikurdavau sau pati, noriu, kad kažkas nuimtų tą sieną, kuria apsitvėriau nuo pasaulio mėgindama nepalūžti nuo vienatvės ir beviltiško bejėgiškumo. Aš nebeverkiu, kai man liūdna, man nebeskauda širdies, nes joje nebegimsta nauji jausmai, aš tik noriu jaustis saugi, turėti kažką, į ką galėčiau atsiremti, o tada – įsimylėti. Pražysti kartu su pavasarinėmis gėlėmis, pažadinti savo jautrumą ir sujudinti širdies gelmes.
Mišrainė jau paruošta, indai išplauti, gėlės palaistytos. Atrodo pats metas pradėti tvarkyti ne namus, o save. Desperatiškai tačiau optimistiškai šiandien žengiu žingsnį savo viduje ir žengiu jį į priekį.