Hands down

Vienas labai garsus politikas, deja nepamenu pavardės, yra pasakęs "Jei pradėjai šaukti - tu jau pralaimėjai šį ginčą". Ir jis teisus. Kas gali būti beprasmiškesnio žmogaus viduje už pyktį? Jo vedinas žmogus tik elgiasi kvailai, neapgalvotai ir dažniausiai - žalingai sau. Kam trenkti kumščiu į stalą, jei nerandi liniuotės?
Man atrodo šiandien aš pamečiau tą liniuotę, dėl kurios pyktis užvaldė mano mintis. Taip, aš netgi trenkiau kumščiu į stalą, bemaž norėdama išlieti TAI iš savęs, tačiau tai juk beprasmiška. Vienas dalykas, kodėl aš tiek daug rašau ir galvoju apie pyktį - tai didžiulis noras, kad jo nebūtų. Kas gi kitas jei ne pyktis yra didžiausias mano priešas šiandien. Antras dalykas - tai visuomenės suragėjimas į vieną didžiulį pykčio kamuolį, tokį siaubingą šaršalą besiridenantį nuo kalvos ir vis didėjantį; įtraukiantį bene visus atsiduriančius jo kelyje.
Pykčio protrūkiai vis dažnėjo. Beeidamas gatve Garis spardydavo pakelės akmenis, lyg vaikiškai bežaisdamas ar norėdamas, kad basakojai rajono vaikigaliai tiesiog ant jų neužmintų. Bet tai nebuvo žaidimas. Sulyg kiekvienu nuspirtu akmeniu Garis apie ką nors pagalvodavo. "Čia tau už tai, kad nepaskolinai knygos, Lari"; "Tau, Keite, tikrai trūksta gerų manierų, drožk pasimokyt"; "O tave, jei galėčiau, nudėčiau, Dveinai".
Garis buvo malonus vaikinas, tačiau šiek tiek kitoks. Gal dėl lėtesnio jo būdo, o gal dėl prastesnių drabužių, kiti vaikai mokykloje jo nelabai mėgo. Jie pravardžiuodavo Garį "sraigės kiautu", "snargliu", "guminiu slieku" ir kitokiomis keistomis pravardėmis. Garis negalėdavo pakęsti, kai kiti vaikai iš jo šaiposi, tačiau būdamas gerai išauklėtas ir malonus vaikas, nieko neatsakydavo. Jis tylėjo metų metus, sugerdamas į save viską, kas išsprūsdavo iš negailestingų vaikigalių lūpų, valandų valandas mintyse galvodamas apie naujas jų sugalvotas šlykščias pavardes ir kentėdamas... Jam buvo labai skaudu, tačiau neturėdamas nei tėčio nei mamos, jis negalėjo niekam pasiskųsti, tad vieninteliai jo globėjai ir išklausytojai buvo akmenys ant takelio, kuriuos Garis spardydavo grįždamas iš mokyklos. Bet tai buvo tik iš pradžių. Akmenys - tai buvo pirma Gario stotelė.

I heard this before...

"O kas gi čia?"- suskambo mintyse.

Tai laiškas, šiek tiek aptrintas, lenkimo linijose pajuodęs, vienok truputi purvinas. Man visada budavo smagu rasti kažką seno, pamiršto, bet lyg vertingo mano smegenų daliai atsakingai už smalsumą. Laiškas buvo rašytas mano buvusiam vaikinui, apie kurį dabar pagalvojus išsipučia akys, dantys tvirčiau sukimba ir apima kažkoks keistas pyktis. Ne be reikalo. Daug laiko jau praėjo nuo tada, kada rašiau tą laišką, daug visko nutiko po to. Tiek gražių jausmų įdėta, tiek širdies išlieta, o tik juodu ant balto ir nieko daugiau. Skaitau ir pačiai keista, kaip kinta žmonių jausmai bėgant laikui, kaip viskas iš balto tampa juoda.

Nebenoriu skaityti tokių laiškų, nebenoriu prisiminti, kad man kadais buvo gera su žmogumi, kuris vėliau mane šitaip įskaudino. Nežinau, ar kadanors galėsiu atleisti sau, kad elgiausi begalo naivai ir kad leidausi, kad su manimi elgtųsi taip žiauriai. Mama pasakytų - prisimink tik tai, kas gera, o visą kitą pamiršk, bet aš negaliu.... negaliu ir net nenoriu prisiminti tai kas buvo gera... nenoriu džiaugtis prisiminimais kuriuose yra tas žmogus...

Šįryt vos išsiridenau iš lovos ir prasikrapščiusi akis ruošiausi į darbą. Nusipraususi, apsirengusi ir beveik linksma prisėdau valgyti pusryčių. Norėjau ir tau juos padaryti, kol tu miegojai, galvojau ką gi čia pagaminus, kas būtų nesudžiūvę ir neapvytę kol tu atsikelsi. Geriau išvis nedaryti, jei maistas apdžius, nes tuomet tau jis nepatiktų. Bet vistik gal kažką reikėtų? Taip begalvojant ir laikas praėjo, metas į darbą. Išsitraukiau savo užrašų knygutę, išpėšiau lapelį ir parašiau mažą laiškelį, tiksliai nepamenu ką, tačiau jis buvo tarsi mažos nekaltos mergytės laiškelis, atsiprašiau, kad nieko nepagaminau (gal nereikėjo) ir kad pasimatysime per pietus. Ir vėl tie laiškai laiškeliai. Man atrodo aš visada juos rašydavau. Gerus ar blogus, jie visada sustingdavo ir įkalindavo mano jausmus amžiams. Šiandien jaučiuosi puikiai, kaip nerangi maža mergytė, kuriai buvo labai sunku keltis į mokyklą ir kuri kurios širdis apimta palaimos, nes šiandien viskas gerai. Taip tūrėtų būti visada....

Žinau, jog bet kada paėmusi laiškelį (nesvarbu kokį ir kada rašyta) pasijusiu vėl taip pat, palaimingai pakylėta, ar skausmingai nuvilta, šiek tiek kalta ar nuoširdžiai dėkinga. Galbūt dėl to, nekenčiau to laiško, kuriame buvo šilti jausmai žmogui, kurio nebegaliu apkęsti, galbūt dėl to, šį laiška sudeginau, kad daugiau niekada nesišypsočiau, prisiminusi, kaip jaučiausi tą dieną, kai jį rašiau.....