Vienas labai garsus politikas, deja nepamenu pavardės, yra pasakęs "Jei pradėjai šaukti - tu jau pralaimėjai šį ginčą". Ir jis teisus. Kas gali būti beprasmiškesnio žmogaus viduje už pyktį? Jo vedinas žmogus tik elgiasi kvailai, neapgalvotai ir dažniausiai - žalingai sau. Kam trenkti kumščiu į stalą, jei nerandi liniuotės?
Man atrodo šiandien aš pamečiau tą liniuotę, dėl kurios pyktis užvaldė mano mintis. Taip, aš netgi trenkiau kumščiu į stalą, bemaž norėdama išlieti TAI iš savęs, tačiau tai juk beprasmiška. Vienas dalykas, kodėl aš tiek daug rašau ir galvoju apie pyktį - tai didžiulis noras, kad jo nebūtų. Kas gi kitas jei ne pyktis yra didžiausias mano priešas šiandien. Antras dalykas - tai visuomenės suragėjimas į vieną didžiulį pykčio kamuolį, tokį siaubingą šaršalą besiridenantį nuo kalvos ir vis didėjantį; įtraukiantį bene visus atsiduriančius jo kelyje.
Pykčio protrūkiai vis dažnėjo. Beeidamas gatve Garis spardydavo pakelės akmenis, lyg vaikiškai bežaisdamas ar norėdamas, kad basakojai rajono vaikigaliai tiesiog ant jų neužmintų. Bet tai nebuvo žaidimas. Sulyg kiekvienu nuspirtu akmeniu Garis apie ką nors pagalvodavo. "Čia tau už tai, kad nepaskolinai knygos, Lari"; "Tau, Keite, tikrai trūksta gerų manierų, drožk pasimokyt"; "O tave, jei galėčiau, nudėčiau, Dveinai".
Garis buvo malonus vaikinas, tačiau šiek tiek kitoks. Gal dėl lėtesnio jo būdo, o gal dėl prastesnių drabužių, kiti vaikai mokykloje jo nelabai mėgo. Jie pravardžiuodavo Garį "sraigės kiautu", "snargliu", "guminiu slieku" ir kitokiomis keistomis pravardėmis. Garis negalėdavo pakęsti, kai kiti vaikai iš jo šaiposi, tačiau būdamas gerai išauklėtas ir malonus vaikas, nieko neatsakydavo. Jis tylėjo metų metus, sugerdamas į save viską, kas išsprūsdavo iš negailestingų vaikigalių lūpų, valandų valandas mintyse galvodamas apie naujas jų sugalvotas šlykščias pavardes ir kentėdamas... Jam buvo labai skaudu, tačiau neturėdamas nei tėčio nei mamos, jis negalėjo niekam pasiskųsti, tad vieninteliai jo globėjai ir išklausytojai buvo akmenys ant takelio, kuriuos Garis spardydavo grįždamas iš mokyklos. Bet tai buvo tik iš pradžių. Akmenys - tai buvo pirma Gario stotelė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą