Chaotiškos mintys jau paėmė viršų. Taip ilgai nerašiau tau, dienorašti, kad net ir nebežinau nuo ko pradėti. Šiandien mano galvoje ir namuose tikra betvarkė, kuri pamažu pradeda mane ardyti. Mintys apie jį ir apie mano pačios jausmus jam ,yra beprotiškai keistos ir permainingos, tokios, kokių geriau neprisileisti prie savęs artyn. Kai mane apninka tokios mintys, aš puolu tvarkyti betvarkę ne savyje, o savo namuose, kuopti senai pamirštus stalčius, gaminti patiekalus, kuriuos anksčiau gaminti tiesiog tingėdavau ir užsiimti tokiais pamirštamais darbais kaip ištrūkusios sagos įsiuvimas.
Taip nutiko ir šiandien. Užteko vieno sakinio pasakyto mano adresu ir šiandien aš jau pametusi galvą tvarkausi pakampes ir gaminu mišraines.
Jį sutikau prieš trejetą mėnesių, visai netikėtai išvydusi simpatišką vyrą negalėjau atitraukti akių ir pirmą kartą pasakiau sau mintyse „man jis patinka..“ . Mes dirbome gretimuose biuruose, vis matydavau jį prabėganti pro mano langą, jis matydavo mane. Jau po poros savaičių vienas kito stebėjimo pradėjome nejučiomis šypsotis vienas kitam, netrukus susitikome puodeliui arbatos ir taip pasimatymas po pasimatymo .... netapome artimi. Kiekvienas pasimatymas nesuartindavo mūsų, taip kaip artindavo su mano buvusiais vaikinais, kiekvienas ištartas žodis buvo šaltas ir nejaukus, tarytum vis dar būtume susitikę pirmą kartą. Aš negalėjau pajusti šilumos ir traukos jam, tačiau norėjau apkabinti jį ir .... Kas dėjosi toj kvailoj mano galvoj, kai galvojau vieną, o dariau kitą – sėdėjau šalimais neprisiliesdama prie jo ir net neapkabindama, nors šitaip norėjosi tai padaryti..
Jau po dviejų mėnesių nuo pirmo karto kai jį išvydau bendradarbėms kasdien kartodavau „Jis man patinka“, o jos vis juokdavosi iš manęs – „susirask jaunesnį“ – sakydavo. Nors jos to nežino iki šiol – Tarp mūsų keturiolikos metų skirtumas, jis yra vedęs ir turi penkerių metų dukrą, tiesa, su savo žmona negyvena jau keletas metų, tačiau nepasidalindami turto vis neišsiskiria. Ar gali taip būti – vis klausiu savęs – kad jis žaidžia su manimi, vedžioja už nosies ir esu jam tik papuošalas (negaliu vis dar tuo patikėti, bet jis man yra tai pasakęs – tu man kaip papuošalas)? Mano nelaimei, kai jis man pradėjo šypsotis praeidamas pro mano biurą – vis dar turėjo merginą su kuria gyveno.
„-Veidmainis“ – tariu sau tarsi pažinodama žmogų, nors iš tiesų visai jo nepažįstu. Jis truputi keistas, tačiau pradeda mane traukti vis labiau ir labiau. Tačiau jis šaltas. Toks šaltas, kad man atrodo jog nesu sutikusi šaltesnio žmogaus už jį. Aš vis kartoju jam „patinki man“, skambinu norėdama išgirsti jo balsą, apkabinu vos pamačiusi ir mėgaujuosi akimirkomis, praleistomis kartu. Deja, nesulaukiu to paties iš jo. Tiesiog šaltis, sklindantis visada, kai esam ir kai nesam kartu. Jokių gražių žodžių, jokios romantikos, jokio švelnumo. Ar iš tiesų tu toks esi, ar tiesiog nenori manęs matyti?
Vakar naktį neištvėrusi tokio šaltumo parašiau jam žinutę – „tu šaltas kaip ledkalnis“ ir mano nuostabai gavau atsakymą – „Tai tu ledkalnis. Nemaniau kad tokių žmonių būna. Sorry.“
Miegojau neramiai. Vis mėginau suprasti, ar ištiesų šalta esu aš?
Greičiausiai šaltesne, nei jo mergina, kurią dar turėjo kai pradėjo man šypsotis praeidamas pro biurą kuriame dirbu. Aukštas žavus tamsiaplaukis žydromis akimis – negalėjau jo nepastebėti.
Dabar mėginu išdėlioti savo jausmus ant ką tik nuvalyto virtuvės stalo – mano pačios nuostabai suprantu – aš labiausiai trokštu apsikabinimo. Daugiau nieko. Bent jau kolkas. Noriu apkabinti ir sulaukti to paties iš jo, pajausti švelnumą, kurio jau senai nejaučiau, saugumą, kurį iki šiol susikurdavau sau pati, noriu, kad kažkas nuimtų tą sieną, kuria apsitvėriau nuo pasaulio mėgindama nepalūžti nuo vienatvės ir beviltiško bejėgiškumo. Aš nebeverkiu, kai man liūdna, man nebeskauda širdies, nes joje nebegimsta nauji jausmai, aš tik noriu jaustis saugi, turėti kažką, į ką galėčiau atsiremti, o tada – įsimylėti. Pražysti kartu su pavasarinėmis gėlėmis, pažadinti savo jautrumą ir sujudinti širdies gelmes.
Mišrainė jau paruošta, indai išplauti, gėlės palaistytos. Atrodo pats metas pradėti tvarkyti ne namus, o save. Desperatiškai tačiau optimistiškai šiandien žengiu žingsnį savo viduje ir žengiu jį į priekį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą