Vos tik išaušus naujai dienai ir pirmiesiems saulės spinduliams pradėjus šildyti mano dešinį žandą, jau žinojau kokia bus ši diena. Tai diena kai bus pradėtas mano naujas dienoraštis, kuriame mano gyvenimas nuo šiol spindės gerumu ir nuostabiai gražiais nutikimais.
"Tam, kad viskas sektųsi, šiandien aš nelipsiu kairia koja iš lovos. O jeigu ta kairioji koja kaip tik laiminga? Gal žmonės išlipę dešiniąja diena pradeda blogiau?". Su visais filosofiniais pamąstymais lėtai keldamasi padėjau abi kojas ant žemės ir nukulniavau tiesiai į vonią nusiprausti veidą gaiviu vandeniu. Šiek tiek vėsus, bet ne per šaltas vanduo bėgo man per kaklą ir rankas iki pat alkūnių. "Nuostabus rytas" - pagalvojau. Nusišypsojau sau ir užkaitusi arbatinuką dariausi savo tobulą kavą: vienas nubrauktas kaušelis kavos, kuriame telpa lygiai du arbatiniai šaukšteliai su nedideliu kaupeliu, tada du šaukšteliai cukraus, visada iš to pačio šaukštelio, kad nebūtų nei per saldu nei per kartu, puodelis kaip visada tokio pačio dydžio, kad į jį galėčiau pripilti vandens iki viršaus palikdama lygiai vieną nepripiltą centimetrą.
"Tu būsi mano naujas dienoraštis" - paėmiau į rankas pirmą pasitaikiusį storą sąsiuvinį, senokai užsilikusį lentynoje dar nuo mokyklos laikų. Keletas raudonų širdelių puošė jo viršelį ir tada iškart pagalvojau, kad niekas nesuos čia esant mano dienoraščiui, juk aš jau nebe mokinukė, kuriai rūpėtų sąsiuviniai su širdelėmis. Nusinešusi jį į terasą įsitaisiau ant pusiau gulimos kėdės. Iš lėto gardžiuodamasi kava galvojau apie pirmąjį dienoraščio įrašą. Bandžiau sugalvoti ką gražiausio jame galiu parašyti, ką kiti gražaus apie mane galvoja, kuo galėčiau pasigirti savo naujajam "draugui". Įpusėjusi savo tobulos kavos puodelį plaukais sau perbraukiau per veidą, mėgavausi ryto gaiva, saulės spinduliais ir tai kaip kvepėjo mano plaukai. Dievinu, kai plaukai ryte kvepia kava, tada tarsi visas mano kūnas dainuoja užuodęs nuostabų aromatą. Dar šiek tiek pasidžiaugusi šiuo malonumu pradėjau susipažinimą.
"Labas, mano dienorašti.
Šiandien yra 2007 rugpjūčio 31 diena. Nuo šiandien aš pradedu naują savo gyvenimo atsiminimų etapą ir tu būsi jo dalis. Kai kurių dalykų papasakoti žmonėms tiesiog neišeina, todėl tu būsi mano slaptas draugas, kuris žinos apie mane slapčiausius dalykus. Aš žinau, kad tu manęs niekam niekada neišduosi, žinau kad galiu tavimi pasitikėti, nors mes dar nesame pažįstami. Norėčiau tau šiek tiek papasakoti apie save. Man yra 27- eri, esu vieniša moteris, gyvenu su savo kambarioke, dviejų kambarių bute. Čia gyveni ir tu. Iš tiesų, nemoku pasakoti apie save. Man visada atrodo, kad susipažindama su žmogumi palieku jam blogą įspūdį, kadangi nemoku gražiai savęs pateikti. Keistas dalykas tas pirmas įspūdis. Nors žinau, kad tu priimsi mane tokią, kokia esu, tačiau žmonių pasaulyje viskas yra daug sudėtingiau. Tuoj viską suprasi.
Užvakar buvau pasimatyme. Mindaugą pažinojau gal du mėnesius, bendravome internetu per vieną iš pažinčių svetainių. Deja, kai jį išvydau, supratau, jog jis buvo mažiau simpatiškas realybėje nei nuotraukose ir tada aš supratau, kodėl jis nenorėjo atsiųsti kitų savo nuotraukų, sakydamas kad anketoje yra senos, o nauju neva neturi savo kompiuteryje... Pasijutau švelniai tariant apgauta. Tarsi internetu užsisakęs kokią prekę ir išpakavęs ją namuose supranti, jog nuotraukoje ji atrodo daug gražiau, nes ten turbūt buvo naudotas photoshopas ir kitos gudrybės, kad gražiau ir patraukliau pateikti parduodamą produktą. Bandydama save įtikinti, kad vis tik išvaizda nėra svarbus dalykas bendravau su juo žiūrėdama į savo kavos puodelį. Jis man pasirodė kur kas patrauklesnis, nei mano pašnekovas ir mano didžiam siaubui aš pradėjau žiovauti. Net išgėrusi visą didžiulį puodelį latte negalėjau nustoti žiovauti. Man pasidarė gėda, kadangi buvo akivaizdu, jog kaip pašnekovas ir kaip vyras jis manęs nedomina. Nemėgstu parodyti žmonėms, kad jie yra nesvarbūs, taip pat kaip ir negražūs. Pati kažkada buvau bjaurusis ančiukas, pati buvau žeminama už tai kaip atrodžiau. Norėjau suprasti jį kaip ančiukas ančiuką, bet žiovulys ir photoshopo pagalba iškištos prekės nusivylimas ėmė viršų. Net nepamenu apie ką kalbėjom, tačiau pirmą kartą per savo gyvenimo istoriją aš pirmoji pasiprašiau namo.
Vėliau bendravimas internetu ir telefonu vyko itin vangiai, žinoma iš mano pusės. Kaip ir buvo galima suprasti, aš nieko negalėjau sau padaryti, tiesiog nebebuvo jokio džiaugsmo bendrauti su Mindaugu ir tai jis suprato (greičiausiai jau tada kai pirmą kartą nusižiovavau). Vakar, sekmadienio rytą jis parašė man sms. Aš negirdėjau telefono miegodama, tačiau prabudusi ir pamačiusi jog žinutė buvo parašyta prieš devynias, kai dar tikriausiai sapnavau devintą sapną, susinervinusi iškart jam parašiau, kad nerašytų man taip anksti, kadangi esu bedarbė ir nesikeliu anksti. Jis tai suprato taip kaip anksčiau ar vėliau būtų supratęs - mano nebenorėjimu su juo bendrauti apskritai. Ir jis buvo visiškai teisus. Kai kuriems žmonėms negali atleisti net mažiausios smulkmenos, ypač tiems, kurių nepažįsti, arba kurie tau paliko blogą pirmąjį įspūdį. Antai sms atleisčiau visiems savo draugams. Tai atrodo taip kvaila, taip smulkmeniška, tačiau ar gi tada būtų atsiradusi pirmojo įspūdžio samprata. Kas vieniems leistina, kitiems yra griežtai draudžiama, bet turbūt ne todėl, kad nepažįsti žmogaus, o todėl, kad tu savo vertinimų skalėje laikai jį esant žemiau nei save patį.
Atrodo vėl pradėjau nuo blogų istorijų, bet kad tu žinotum, koks tas pasaulis, viskas yra taip sudėtinga, kartais net sveiku protu nesuprantama ir nepaaiškinama. Nežinau kokį pirmąjį įspūdį palieku kitiems, tačiau akivaizdu, kad visada būsiu tokia, savimi pasitikinti, atvira, kartais įžeidžianti savo atvirumu. Tiesiog būsiu savimi. Kartais man nerūpi niekas, išskyrus mano ego, bent taip pagalvoju. Kokia teisę aš turiu vertinti žmogų jo nepažinodama? Juo labiau kaip aš galiu jį nuvertinti? Man sunku atsakyti į šiuos klausimus, nes pati nerandu atsakymo. Tikiuosi, kad tau atsivėrusi geriau pažinsiu save, nes kartais užtenka garsiai pasakyti tai, kas slypi tavo mintyse ir tada viską pradedi geriau suprasti"
"Turbūt dar buvo ne laikas pradėti mano naują dienoraštį" - pamaniau. "The same old story, kitaip tariant, vėl gausu melancholijos ir filosofinių išvedžiojimų. Man reiktų kažko šviežio ir gaivaus kaip šis rytas" - padėjusi tašką užverčiau širdėlėmis papuoštą mano dienoraščio viršelį. Vėjas pūtė man į veidą kava kvepiančius plaukus ir nusprendžiau pasimėgauti nuostabia dienos pradžia. Ačiū, už nuostabų rytą, kad ir kam dėkočiau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą