Keistas jausmas senai neapleido, kad kažkas stebi mane. Tiksliau ne mane, o mano dienoraštį. Atrodo po penkerių metų draugystės su juo, pagaliau pradėjau nebeslėpti kas aš iš tiesų; tačiau jausmas vis stiprėjo ir nutariau senąjį dienoraštį sunaikinti. Tarytum išplėšdama kažką iš savęs deginau lapą po lapo, gražiausius savo gyvenimo įspūdžius, skaudžiausius romanus ir viską ko buvo prikimštas mano nutriušęs dienoraštis. Laužo liepsna keitė spalvas lyg nuotaikas, nuo raudonos iki melsvos; aš žinojau, kad pagaliau atsisveikinu su savo blogais prisiminimais, kurių beje buvo žymiai daugiau negu gerųjų... Čia mėlynuoja išprievartavimo puslapiai, čia žaliuoja išdavystė, o štai čia mano sužadėtuvės, tokios skaisčiai raudonos ir oranžinės. Man visada patikdavo stebėti besikeičiančią ugnies spalvą, tačiau nepatiko uosti tą sutrintų ir ašaromis palaistytų puslapių, kurie sparčiai liepsnojo, kvapą. Visa tai man priminė vaikystę ir tą naktį, kai degė mūsų namas...
Tai buvo vasario antroji. Temstant ir taip trumpai dienai su tamsa atėjo speigas. Sniegas, kurio ir taip buvo iki kelių, toliau grūmojo man bežiūrinčiai per langą, tarytum sakydamas, kad niekada neištirps. Man jis buvo taip įgrisęs, kad visą tą dieną lindėjau namie ir vis stebėjau kada gi jis pradės tirpti. Niekada nemėgau šalčio, niekada nemėgau ir to balto žvilgančio sniego.
Mano tėtė ruošdamasis nakčiai tempė keturis glėbius malkų vieną po kito. Vis pareidamas iš lauko ir varstydamas duris, jis įleisdavo į namus šalto oro, kuris man vėl ir vėl perbėgdavo per nugarą. Į palangę atremtos mano alkūnės kaskart nusikrėsdavo tarsi šokdamos kokį tai speigo valsą. Kai malkos jau buvo suneštos ir šaltis iš lauko susimaišė su namuose tvyrančia šiluma, nušokusi nuo palangės atbėgau pažiūrėti kaip tėtė gražiai dėlioja suneštas malkas. Jos kvepėjo šaltu mišku ir rudeniniais lapais, šiek tiek sudrėkusiais ir bepradedančiais pūti. Sudėjęs malkas tėtė pasiėmė metalinį kibirą su semtuvėliu ir pradėjo kuopti karštus pelenus iš pečiaus.
- Pasitrauk, mieloji, - tarė. - Nekvėpuok pelenų kvapu, jis pavojingas.
Aš kaip penkiametė jau gerai žinojau, kad ugnis ir dūmai gali būti pavojingi, tad neatsikalbinėdama palikau tėtį darbuotis.
-Valentina! - šūktelėjo jis mamai. - Mūsų kaminas ir vėl kiauras. - susierzinęs tarė ir dar kažką burbtelėjęs toliau kuopė pelenus.
Mama gerai žinojo, kad kaminas ilgai netemps, nes jau rudenį minėjo, kad geriau kviestis ką nors kas išmano tokius darbus, o ne bandyti susimeistrauti patiems. "Dar vieną naktį pratempsim" - pagalvojo ji ir toliau ruošė mums vakarienę.
Jau sutemus visi vakarieniavome virtuvėje prie nediduko stačiakampio stalo dengto medžio imitacija. Jo kojos buvo metalinės, todėl jose matydavau savo šlepečių atspindžius. Mėgdavau sukti ratu aplink tas stalo kojas, kad pamatyčiau kaip didėja ir mažėja šlepetės atspindys iš visų pusių.
-Pabaik valgyti. - griežtai tarė mama. - Vėliau pažaisi.
Ir tada atėjo naktis.
Viskas ką beprisimenu, tai išsigandęs, mane ant rankų nešančio tėtės žvilgsnis, ir mamos klyksmas "Degame!". Ir tas kvapas, tas aitrus kvapas degančio popieriaus tarsi suvilgyto ašaromis, tokio sutrinto it šimtus kartų skaityta knyga. Jis jau buvo persmelkęs mano drabužius ir plaukus, mano odą ir net mano nagus.
Dabar degindama dienoraštį aš prisiminiau tą naktį, kuri atėjo tada. Pažvelgiau į horizontą, o iš ten jau paskutiniai saulės spinduliai atsispindėjo mano plaukuose ir blizgančiuose skruostuose. Nusprendžiau, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Aš rašysiu naują dienoraštį, tačiau niekada nebeprisiminsiu tų blogybių, kurios manęs nepalikdavo, nes jas nešiojausi su savimi savo dienoraštyje. Paliksiu juos toje mėlynai raudonoje liepsnoje ir pamiršiu tą kvapą, kuriam kažkada atėjus, daugiau niekada negalėjau stebėti savo šlepečių atspindžių blizgančiose virtuvės stalo kojose. Dangus niaukstėsi tamsiais debesimis, drėgna rugpjūčio vėsa drėkino lengvą suknelę. Ir tada atėjo naktis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą