Happy dream

Rytas. Pabundu didelėje patogioje lovoje savo minkštuose pataluose. Pasivarčiusi gerą pusvalandį lengvai atsikeliu ir nužygiavusi į jaukią savo namų virtuvę išsiverdu puodelį gardžiai kvepiančios kavos. Stebėdama kaip vėjas šokdina orchidėjas mano balkone, mąstau, ką šiandien nuveikti? Ar susiruošti pažaisti lauko tenisą, ar nuvažiuoti automobiliu į greta stūksantį ugnikalnį, pasimėgauti gamtos sukurtais stebuklais, o gal sutvarkyti savo orchidėjų darželį esantį mano žaliajame sode? Namuose kvepia gaivumu, taip gera juose būti, neprivalau niekur skubėti. Susikraunu savo teniso batelius ir suknelę į kuprinę, pajudu kortų link. Važiuoju lėtai apžiūrėdama saulėtą vietovę, gyvenimas čia niekur neskuba, neskubu ir aš. Atvažiavusi prie teniso kortų pamatau savo trenerį uoliai mokantį teniso gudrybių maždaug dešimties dailutę mergaitę.
-Sveiki! – šūkteliu traukdama kuprinę iš automobilio bagažinės.
-Mes tavęs laukėme! – atsako treneris Rodžersas, tądien apsivilkęs sniego baltumo teniso marškinėlius; balti ir jo šortai su kamuoliukų prikimštomis kišenėmis.
Nieko nelaukusi apsiaunu tokio pat baltumo teniso batelius ir lekiu į aikštelę.
-Velniai rautų – suburbu – pamiršau savo raketę.
Mažoji trenerio auklėtinė, šviesių plaukų mergaičiukė, regis išgirdusi ką burbtelėjau pribėga prie trenerio Rodžerso ir paprašiusį jį pasilenkti kažką sušnabžda į ausį.
-Nieko baisaus- taria jis, - turime dar visą krūvą rakečių, eime išrinksime tau vieną.
Šiek tiek apšilusi ir apsipratusi su nauja rakete pakviečiu trenerį sužaisti mačą. Viską stebi mažoji šviesiaplaukė sėdėdama žiūrovų tribūnoje, savo smulkiomis alkūnėmis pasirėmusi į kaulėtus kelius.
Mušu kamuoliuką su didžiausiu pasitenkinimu, taip gera daryti tai, kas suteikia tau didelį malonumą, daryti tai, ką labai mėgsti. Prakaitas pamažu kaupiasi ant mano kaktos, ant batelių renkasi oranžinės dulkės nuo to oranžinio smėlio, kuriuo padengti kortai. Gerą valandą pažaidusi, jaučiuosi vis dar kupina jėgų, nors jau visai šlapia; šypsena nedingsta nuo mano veido.
-Aš noriu pažaisti su tavimi – tarė mergaitė iš tribūnos.
-Žaidžiam – atsakiau besišypsodama.
-Tik nenusileisk man, noriu laimėti sąžiningai.
-Gerai - linktelėjau.
Smūgis po smūgio, darėsi vis karščiau, saulė beveik pasiekė aukščiausią vietą danguje. Prisipažįstu, negalėjau nenusileisti tai dailiai mergaičiukei, kuri žaidė išties neblogai, tačiau tikrai nebūtų laimėjusi. Leidau jai laimėti mačą. Jos veidas nušvito tarytum laimėjus teniso čempionatą, iškovojus auksą. Man buvo taip malonu matyti ją džiūgaujančią, jaučiau padariusi kažką nuostabaus.
Baigusi treniruotę atėjau pas trenerį grąžinti raketės.
Treneris sėdėjo namelyje prie kortų (mūsų žaidėjų dar švelniai vadinamu "būda") ir braižė kažką varžybų lentelėse.
-Gerai pasielgei – tarė nepakeldamas akių nuo prirašytų lentelių, vis kažką taisydamas.
-Man buvo labai gera tai daryti. – atsakiau.
-Toji mergaitė tai Dženė, ji gyvenime patyrė daug skausmingų išbandymų, gimė akla ir tik po šešių operacijų kai jau gydytojai nebeteikė jokių vilčių jį pradėjo matyti. Vėliau dingo jos tėvai, nežinia nei kur, nežinia kas jiems nutiko, tiesiog kai jai buvo penkeri, vieną dieną jos niekas nepasiėmė iš darželio. Man labai gaila jos.
-Tai labai baisu, kas jai nutiko, aš apgailestauju.
-Viskas gerai, šiandien tu ją padarei laimingą, padarei labai gerą darbą.
-Ačiū, treneri Rodžersai.
Mačiau, jog jam buvo labai sunku apie tai kalbėti, galbūt dėl to, viso pokalbio metu jis nei nežvilgtelėjo į mane, tačiau nenorėdama tęsti skaudžios temos, palikusi raketę kažkuriame kampe, atsisveikinau ir nupėdinau automobilio link.
Parvažiavusi į namus nusprendžiau, kad dabar pats puikiausias metas užsidėti maudymosi kostiumėlį ir pasikapstyti sode, savo orchidėjų darželyje. Užsidėjau plačiabrylę skrybėlę, maudymosi kostiumėlį ir žalias gumines pirštines, basomis nuėjau prie savo augintinių.
„Kaip gera daryti tai, ką nori“- pamąsčiau. „Ar galėtų taip jaustis visi žmonės? Kad ir toji mergaitė, Dženė? Šiandien man pavyko ją pradžiuginti, bet ar ji yra laiminga apskritai? Nežinau to, nežinau ir ar pati būsiu laiminga amžinai“.
Gyvenimo realybė dažnai skiriasi nuo mūsų svajonių. Ką aš čia kalbu, ne dažnai, o beveik visada. Tačiau kas mes būtume be jų, be svajonių? Be svajonės laimėti teniso mačą prieš vyresnį žaidėją, be svajonės vieną dieną nukeliauti į egzotišką šalį, išmokti prancūzų kalbą, pilotuoti lėktuvą ir kitų ypatingų norų, apie kuriuos vis pagalvojame? Tai mūsų visų gyvenimo variklis, kažkas, dėl ko mes nepasiduodame ištikus nelaimėms, atsitiesiame kai mus palaužia likimo smūgiai, tikime tuo, ką darome, nes viskas ką mes darome veda į svajonių išsipildymą.
Taip gera kapstytis po savo įvairiaspalvių orchidėjų darželį, ravėti piktžoles, sodinti daigelius, kai nugarą glosto vasariškos saulės spinduliai. Ir žinai ką? Pasakysiu tau mažą paslaptį, dienorašti, kai man buvo dešimt, tai buvo mano svajonė.