Nekenčiu raudonos spalvos. Ne vien dėl to, kad ji man nelabai tinka, nekenčiu nes mėgstu ko nors nekesti. Tai tarsi išlaisvina nuo žinojimo, jog esi teigiama visur ir visada, nekesti vien tik dėl to, kad nekesti – tai principas atsiradęs manyje dar prieš daugelį metų, kai pirmą kartą supratau turinti kvailų principų.
Rytas buvo nuostabiai saulėtas, nors lauke spaudė -5 laipsnių šaltis ir pūtė gana stiprus vėjas. Tokie rytai visada man pakeldavo nuotaiką, o rytą pradėjusi su gera nuotaika – visada turėdavau nuostabią dieną. Prabudusi šalia savo mėlynakio nė neįtariau, kad ši diena bus kitokia.
Susėdome pusryčiauti prie jaukiuose jo namuose stovinčio valgomojo stalo. Miltiniai blyneliai su šviežių braškių uogiene kvepėjo tarytum vasarą, kurios aš taip ilgėjausi. Kaip gera, kaip beprotiškai gera – kiekvieną rytą turėtų šviesti saulė ir kambarys turėtų kvepėti vasara. Gal dėl to, kad braškės raudonos, o raudona spalva mano gyvenime visada būdavo signalas neigiamoms emocijoms – supratau, jog kažkas mano simpatijai neduoda ramybės. Taip norėjosi, jog nuostabaus saulėto ryto nesugadintų kažkokia „raudona spalva“ arba kitaip tariant – susierzinimas, kurį mačiau jo žydrose akyse.
-Kažkas nutiko?- pasiteiravau žvelgdama susirūpinusiu veidu. –Naktį pabėgai kažkur, ar dėl to kad neramiai miegojau ir trukdžiau tau? O galbūt tai dėl kažko kito?
-Kažko kito. – akivaizdžiai nelinkęs diskutuoti tarstelėjo bevalgydamas blynelius.
-Tai kas gi nutiko?
Klausimas po klausimo, pokalbio ir mano nuotaika vis gedo, atėjo laikas važiuoti namo. Prieš išeinant keletas jo ištartų žodžių visai sujaukė mintis mano galvoje. Tai buvo „raudoni“ žodžiai apie tai kaip aš „sudaiktinu“ žmones, reikšmingus gyvenimo įvykius, esu bejausmė ir jis nesupranta, kas aš tokia.
Važiuodama namo vis kartojau tuos žodžius pusbalsiu, vis galvojau ar išties esu tokia bjauri. „Šiandien aš su juo nekalbėsiu“ – pagalvojau. „Nekalbėsiu ir rytoj, neužeisiu ir pirmadienį po darbo, aplamai – viskas baigta, jei aš nesugebu būti tokia, kokia esu reikalinga, tuomet esu nereikalingas daiktas svetimame gyvenime“.
Tyla. Ilga ir skausminga tyla palaistyta mano ašaromis. Aš laikiausi savo kvailo principo – jei manęs nereikia tokios, kokia esu, vadinasi man irgi nereikia jo. Nors tai buvo tik akivaizdus melas sau, raudoni žodiai jaukiantys tylą mano galvoje ir verčiantys mane verkti iki tol kol paskausta galva. Kada atėjo tas metas, kai man pradėjo reikėti žmogaus, kuris mane peikia? Kada atėjo tas metas, kai kelios neigiamos frazės tapo galingos sugadinti nuotaiką visai nuostabiai saulėtai dienai ? Tik mylimas žmogus gali pradžiuginti tave taip, jog atrodo krutinėje plazda širdis ir tik mylimas žmogus gali įskaudinti tave taip, kad nei pats nežinai, iš kur tavyje telpa tiek ašarų. Man reikia jo, reikia taip labai, kad nusprendžiau savo gyvenime daug ką pakeisti ir pati pasikeisti.
Aš įsimylėjau. Nežinau, ar gerai tai, ar blogai, tačiau tapau priklausoma nuo jo žodžių, jo rankų, jo šypsenos. Gyvenimas keičiasi kas 24 valandas – pagaliau jaučiu – aš vėl gyvenu. Raudona spalva – tai spalva pasaulyje žinoma ir suprantama kaip meilės bei aistros spalva. Ir žinote ką? Šiandien po ilgų principo metų įsigijau raudoną palaidinę. Ir nesvarbu, kad ji nelabai man tinka. Nuo šiandien pagaliau pasakiau sau, kad mano gyvenimo raudona nebereikš nieko bloga, atvirkščiai, tebūnie ji simbolizuoja kažką meilaus, gero, aistringo.
Vidurnaktis. Parašiau jam žinutę, nes tylėjimas tai dar vienas principas, kurio kaip ir “raudono” reikėjo atsikratyti kur kas anksčiau. Ramia širdimi žvelgdama į ypatingai juodą naktį atsiguliau į savo vienišą lovą. Šiandien žmonija ir vėl pragyveno 24 valandas, o kita diena išauš ir ji tikrai bus kitokia, geresnė nei kiekviena kita iki tol buvusi. Aš taip pat, nes šiandien ir vėl tapau geresnė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą